Popiežius menininkams: saugokite mus, taip pat ir nuo religinio jausmo subanalinimo

Pasak jo, Bažnyčios ir menininkų draugystė natūrali, nes menininkas rimtai žvelgia į neišsemiamą egzistencijos, gyvenimo ir pasaulio gelmę, kartais prieštaringą ir tragišką. Specializuotos žinių sritys rizikuoja nebematyti šios gelmės, joms sunku matyti visumą. O menininkas mums primena, kad dimensija, kurioje judame, net jei to nesuvokiame, yra Dvasios dimensija.

„Jūsų menas yra tarsi burė, pripildyta Dvasios, kuri veda mus į priekį. Todėl Bažnyčios draugystė su menu yra kažkas natūralaus. Tačiau tai taip pat ypatinga draugystė, ypač kai pagalvojame apie daugybę istorijos atkarpų, kurias drauge įveikėme ir kurios sudaro visų – ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų – paveldą. Tai žinodami tikimės naujų vaisių ir mūsų laiku, įsiklausymo, laisvės ir pagarbos atmosferoje. Žmonėms reikia šių vaisių, ypatingų vaisių“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis citavo mąstytoją Romano Guardini, kuris menininką lygino tuo pat metu su vaiku ir aiškiaregiu.

Menininkas yra vaikas – tame nėra nieko įžeidaus. Priešingai, šis palyginimas perteikia atvirumą, vaizduotę, kūrybingumą, leidžiantį atsirasti kažkam, ko iki tol nebuvo. Menininkas paneigia mintį, kad žmogus yra mirčiai. Taip, jis susiduria su mirtimi, bet jis nėra mirčiai. Jam būdinga yra naujų dalykų kūrimas. 

„Jūs, menininkai, tai padarote, išryškindami savo originalumą. Į savo kūrinius visada įdedate save, kaip nepakartojamas būtybes, kuriomis mes visi esame, bet norėdami sukurti dar daugiau. Padedami talento, jūs išryškinate tai, kas dar neregėta, praturtinate pasaulį nauja tikrove“, – pažymėjo Pranciškus, pasak kurio, menininkai yra Dievo, kuriančio naujus dalykus, bendradarbiai ir sąjungininkai.

„Neužtenka tik žiūrėti, reikia ir svajoti. Mes, žmonės, trokštame naujo pasaulio, kurio niekada nepamatysime viso savo akimis, tačiau kurio ilgimės, ieškome ir apie kurį svajojame. Kaip sakė vienas Lotynų Amerikos rašytojas, turime vieną kūnišką akį, o kitą – tarsi iš stiklo: viena akimi matome tai, į ką žiūrime, o kita tai, apie ką svajojame. Jūs, menininkai, sugebate svajoti apie naujus pasaulio pavidalus, įterpti į istoriją naujus dalykus“, – kalbėjo Pranciškus.  

Todėl menininkui tinka ir lyginimas su aiškiaregiu, pranašu, įžvelgiančiu kažką, kas toli horizonte ir kas slypi už paviršiaus. 

„Todėl esate kviečiami nepasiduoti įtaigiam, bet dirbtiniam ir paviršutiniškam tariamam grožiui, kuris šiandien yra plačiai paplitęs ir dažnai prisideda prie ekonominių mechanizmų, kuriančių nelygybę“, – pridūrė Pranciškus. Pasak jo, netikras grožis ne apreiškia, bet paslepia, tarsi pudra, yra apgaulingas. Jis linkėjo laikytis atokiai nuo tokio grožio ir šiuo požiūriu atlikti kritiškos visuomenės sąžinės vaidmenį.

„Norėkite parodyti tai, kas verčia mus mąstyti, būti budriais, kas atskleidžia tikrovę, taip pat ir jos prieštaravimus, tuos aspektus, kuriuos patogiau ar naudingiau slėpti. Kaip ir bibliniai pranašai, jūs susiduriate su dalykais, kurie kartais mus trikdo, kritikuojate šiandieninius klaidingus mitus, naujus stabus, banalius diskursus, vartojimo spąstus, galios klastas“.

Dažnai, pasak Pranciškaus, menininkai tai daro su nuostabia savybe – ironija. Biblijoje daug ironiškų epizodų, kuriuose pašiepiami savęs pakankamumo pretenzija, dviveidystė, teisingumo ir žmogiškumo trūkumas. Menininkai taip pat saugo tikrą religinį jausmą, kuris gali būti subanalintas ir sukomercintas.

„Būdami aiškiaregiais, sargybiniais, kritiškomis sąžinėmis, jaučiu, kad esate sąjungininkai daugelyje man artimų dalykų, kaip žmogaus gyvybės, socialinio teisingumo, paskutiniųjų gynime, rūpestyje bendrais namais, jausme, kad visi esame broliai“, – vardijo popiežius. Kitas dalykas, kuris suartina meną su tikėjimu yra tas, kad abu jie mus trikdo. Menas ir tikėjimas nepalieka dalykų, kokie buvo, bet keičia, perkeičia. Menas nėra anestetikas: jis teikia ramybę, bet neužmigdo sąžinių, palaiko jų budrumą. 

„Dažnai jūs, menininkai, taip pat bandote tyrinėti žmogaus būties požemius, bedugnes, tamsiąsias vietas. Mes nesame tik šviesa ir jūs mums tai primenate, tačiau turime įžiebti vilties šviesą žmogiškų dalykų, individualizmo ir abejingumo tamsoje. Padėkite mums įžvelgti šviesą, gelbstintį grožį“, – sakė menininkams popiežius.

Menas visada buvo susijęs su grožio patirtimi, taip pat ir gerų, teisingų, tikrų dalykų grožiu. O grožis su pilnatve: didelis grožis leidžia pajusti gyvenimo pilnumą. Tikras grožis pradeda žadinti ir Dievo ilgesį. Daug kas viliasi, kad menas daugiau atsigręš į grožį. Čia svarbiu kriterijumi, pažymėjo popiežius, gali būti harmonija. Tikras grožis yra harmonijos atspindys. Galbūt galima pasakyti, kad harmonija yra veiklusis grožio pradas ir pamatinė nuostata, kurioje taip pat veikia Dievo Dvasia, didžioji pasaulio harmonizuotoja.

Harmonija yra tada, kai skirtingos dalys sugula į vieningą visumą. Tai sunkus dalykas, kuris įmanomas tik Dvasiai: padaryti, kad skirtumai netaptų konfliktais, bet įvairovėmis, kurios integruojasi viena į kitą; kad vienybė nebūtų vienodumas ir apglėbtų tai, kas daugialypiška. Tokius stebuklus, kaip per Sekmines, užtikrina harmonija.

Ši žinia labai aktuali: gyvename ideologinių medijų kolonizacijos ir draskančių konfliktų laikais. Suvienodinanti globalizacija koegzistuoja su daugybe uždarų lokalumų. Tai gali paveikti ir Bažnyčią. Konfliktai gali prisidengti netikra vienybės priedanga, kaip ir susiskaldymai, grupės, narcisizmas.

„Mūsų pasauliui reikia daugiau harmonijos. Jūs, menininkai, galite padėti mums palikti vietos Dvasiai. Kai matome Dvasios darbą – kurti skirtumų harmoniją, jų nenaikinti, ne standartizuoti, bet harmonizuoti, tada suprantame, kas yra grožis. Grožis – tai harmoniją kuriančios Dvasios darbas. Tegul jūsų genijus eina šiuo keliu!“, – linkėjo Pranciškus. Atsisveikindamas popiežius menininkų paprašė atidumo vargšams ir visų formų skurdui šiandien. Ir vargšams reikia grožio bei meno. Paprastai vargšai yra bebalsiai – tegul menininkai perteikia jų nebylų skundą.

„Dėkoju jums ir dar kartą išreiškiu pagarbą. Linkiu, kad jūsų darbai būtų verti šios žemės moterų ir vyrų, ir teiktų šlovę Dievui, kuris yra visų Tėvas ir kurio visi ieško, taip pat per meną. Ir prašau, kad kiekvienas harmoningai pasimelstumėte už mane. Ačiū“, – atsisveikino Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)