Popiežius: žurnalistas nėra paprastas istorijos apskaitininkas
Pranciškus priminė savo ne kartą kartotą pastabą, jog dirbdamas kasdienį darbą žurnalistas turi „nunešioti batų padus“. Nors šiandien daug kelių yra skaitmeniniai, visada galioja juose sutiktų asmenų išklausymo principas, taip pat smalsumo, atvirumo ir aistringumo nuostatos. Popiežius citavo tai, kas pabrėžiama skiriant karo žurnalisto premiją: dėmesys įvykiams, konfliktų tragedijoms ir absurdiškumui, leidžiantis visiems pajusti tą pačią kančią.
Pranciškus paminėjo tris dalykus, kurie jo nuomone tiesioginiu ar simboliniu būdu reikšmingi žurnalisto darbui: užrašų knygutė, rašiklis ir žvilgsnis.
Fakto užsirašymas visada apima ir vidinį aspektą: buvimą liudytoju arba liudytojų išklausymą, rūpestį fakto tikrumu ir patikimumu. Žurnalisto užrašų knygutė tarsi sako, kad jam svarbu išklausyti ir kad jis leidžia, kad jį paliestų tai, kas vyksta. Geras žurnalistas nėra paprastas istorijos apskaitininkas, bet tas, kuris pats neabejingai išgyvena jos įvykius.
Tiesa, kad rašikliu naudojamasi vis rečiau, vis dėlto verta atsiminti, kad rašymas jungia galvą ir rankas, praeitį ir dabartį. Žurnalistas su rašikliu atlieka amatininko darbą: rašo, pildo, brauko, tikslina, svarsto. Tekstas yra tarsi audinys, kurio audime dalyvauja protas ir sąžinė, kuris apima tiesos ieškojimą ir profesinę etiką.
Tačiau užrašų knygutė ir rašiklis mažai ką tereikš be atidaus žvilgsnio į tikrovę – tikrą, ne virtualią. Šiandien labiau nei praeityje mūsų gyvenimą rizikuoja užteršti iškraipyti žodžiai, vaizdai ir žinios: pakanka pagalvoti apie liūdną „netikrų naujienų“ reiškinį, apie tiesą iškraipančias retorikas. Bet atidus žvilgsnis gali jas nuginkluoti ir padėti dialogui. Toks žvilgsnis turi kilti iš širdies, kurioje gimsta troškimas palikti pasaulį geresnį nei tą, kurį radome, sugebėjimas rasti teisingus žodžius. (RK / Vatican News)
