Popiežiaus laiškas: T. Akvinietis – turtas nūdienos ir rytdienos Bažnyčiai
Popiežiui progą kreiptis į Latinos, Soros ir Frosinonės vyskupus suteikė šv. Tomo Akviniečio (1225–1274–1323), Pamokslininkų ordino (dominikonų) vienuolio ir Bažnyčios mokytojo, jubiliejinis trimetis: šiemet sukanka šventojo kanonizavimo 700 metinės, 2024 m. – mirties 750 m. ir 2025 m. – 800 m. nuo jo gimimo.
Kanonizavimo 700 metų sukakties iškilmė įvyks po poros savaičių, liepos 18 d., Fossanova abatijoje, Lacijaus regione. Iškilmėms abatijoje, kurioje mirė ir buvo palaidotas garsusis teologas, vadovaus popiežiaus įgaliotas pasiuntinys, kardinolas M. Semeraro, Šventųjų skelbimo dikasterijos prefektas.
Mariano Crociata savo kreipimesi į ganomuosius pridėjo popiežiaus laiško nuorašą, paragindamas susipažinti su popiežiaus išsakytomis mintimis. Be to, vyskupas informavo apie liepos 11 d. ir 14 dienomis rengiamus du vyskupijos, kurios globėjas yra šv. Tomas Akvinietis, darbuotojų susitikimus vyskupijos kurijoje ir Fossanova abatijoje.
Latinos, Soros ir Frosinonės vyskupijų tikinčiųjų bendruomenės dovanų gavo šv. Tomo Akviniečio žmogišką, kunigišką ir intelektualinį palikimą, pažymėjo laiške trijų Lacijaus regiono vyskupams popiežius. Pranciškus pridūrė, kad po septynių šimtų metų švęsti šias sukaktis vietovėse, iš kurių kilęs šventasis, reiškia pripažinti Šventosios Dvasios, vedančios Bažnyčią istorijos keliais, veiksmingą veikimą, kita vertus – dosnų atsiliepimą žmogaus, patyrusio kaip malonė ne tik nenuslopino įgimtų gabumų, kuriais jis buvo apdovanotas ir kuriuos puoselėjo, bet ir juos dar pagyvino ir patobulino. Anot paties Tomo Akviniečio, priminė popiežius, žmogaus asmenyje veikianti dieviškoji malonė neužgožia gamtos, o įgyvendina jos potencialą: gratia non tollit naturam, sed perficit.
Pranciškus patikino, kad šv. Tomas Akvinietis puikiai suvokė, kad tikėjimo tiesos, pradedant Trejybiniu Dievu ir Kristaus žmogiškumu, nėra tik proto reikalas, o pagrindžia kiekvieno tikinčiojo kasdienę egzistenciją ir konkretų įsipareigojimą Bažnyčioje ir visuomenėje. Todėl jis, kaip geras dominikonas, dosniai atsidėjo evangelizavimui per maldą, rimtą ir aistringą mokslą, įspūdingą teologinę ir kultūrinę leidybą, homiletiką ir atsiliepimą į savo ordino, bažnytinės vyresnybės, civilinio pasaulio, draugų ir pažįstamųjų prašymus.
Būtent todėl Tomas Akvinietis yra išteklius – turtas nūdienos ir rytdienos Bažnyčiai, iš kurio galime semtis jo išminties ir mokymo, jog Bažnyčia yra keliaujanti Dievo tauta. Anot šv. Pauliaus VI, Tomas Akvinietis buvo Bažnyčios ir pasaulio šviesulys, kuriuo galima sekti nepaliaujamai įsisąmoninant tiesą, kuriai jis tarnavo, ir atskleidžiant žmogaus gebėjimą naudotis atradimais, kuriuos žmogaus genijus laikui bėgant sugeba įgyvendinti.
Popiežius Pranciškus trims akvinietiškoms vyskupijoms priminė sektiną Tomo Akviniečio šventumo pavyzdį ir pavedė joms du uždavinius: „kantriai kurti sinodinę bendruomenę“ ir „priimti visą tiesą“.
Kurti sinodinę bendruomenę reiškia sinodišką augimą Kristuje kaip gyviems ir veikliems, vieni su kitais glaudžiai suvienijusiems, susijusiems, Bažnyčios kūno nariams, kad bendruomeniškas matmuo liktų gyvas sakramentiniame gyvenime ir liturgijoje, dvasingume, kultūrinėje ir intelektualinėje tarnystėje, įtikinamame liudijime, artimo meilės įsipareigojimuose ir dėmesyje labiausiai vargstantiems ir pažeidžiamiems žmonėms.
Samprotaudamas apie svarbą „priimti visą tiesą“, Pranciškus prisiminė, kad popiežius šv. Jonas Paulius II šv. Tomą Akvinietį pavadino „Tiesos apaštalu“: jis ir šiandien per savo atvirumo ir visuotinumo dvasią yra įkvėpimo šaltinis ir pavyzdingas mokytojas, kreipiantis dėmesį į tikrovę įvairiose jos dimensijose, pažymėjo laiške trims Italijos vyskupijoms popiežius Pranciškus. (SAK / Vatican News)
