Vidudienio malda. Mūsų gyvenimas kupinas Dievo gerumo ženklų

„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams (Mt 11, 25)“. Apie kokius paslėptus dalykus kalba Jėzus šioje gražioje maldoje? Ir kas tie mažutėliai, kurie moka juos priimti, liepos 9 dienos vidudienio maldos susitikime, aptardamas dienos Evangelijos skaitinį, klausė popiežius Pranciškus.

Dalykai, dėl kurių Jėzus šlovina Tėvą. Prieš ištardamas šiuos žodžius, Viešpats pamini savo darbus – „aklieji praregi, raupsuotieji apvalomi, vargdieniams skelbiama geroji naujiena” (žr. Mt 11, 5). Šie ženklai liudija Dievo veikimą pasaulyje. Dievas išlaisvina ir gydo žmogų veltui duodama ir išganinga meile.

Štai dėl ko Jėzus šlovina Tėvą – dėl jo meilės didybės, dėl to, kad visada vadovaujasi meile. Tačiau šios meilės didybės negali suprasti tie, kurie mano, kad jie yra didūs ir kuria dievybę pagal savo atvaizdą – galingą, nepalenkiamą, kerštingą. Tas, kuris yra išpuikęs, susirūpinęs vien savo interesais ir įsitikinęs, kad jam nereikia kito, nesugeba priimti Dievo kaip Tėvo.

Šioje perspektyvoje Jėzus priekaištauja Chorazino, Betsaidos, Kafarnaumo miestams, kur įvyko daug jo išgydymu, tačiau gyventojai liko abejingi jo pamokslavimui. Jiems jo stebuklai buvo sensacingi įvykiai, kuriam laikui atsidūrę gandų ir kalbų centre, o praėjus pirminiam susidomėjimui – pamiršti. Jie nemokėjo priimti didžiųjų Dievo dalykų.

Mažieji, kurių širdis laisva nuo susireikšminimo ir savimylos, šiuos dalykus mokėjo priimti. Mažutėliai yra kaip vaikai, kurie jaučia, kad jiems reikia kitų, kad jie nėra sau pakankami, yra atviri Dievui ir leidžiasi nustebinami jo darbų. Jie moka pamatyti Dievo ženklus, stebėtis jo meilės stebuklais.

„Broliai ir seserys, mūsų gyvenimas, jei gerai pagalvosime, yra kupinas stebuklų: jis kupinas meilės gestų, Dievo gerumo ženklų“, – sakė popiežius Pranciškus. Nelikime, pasak jo, tam abejingi, galbūt smalsūs, tačiau be stebėjimosi. Priešingai, leiskime, kad Dievo darbai įsispaustų, paliktų žymę mumyse, mūsų širdyje, o vėliau atsispindėtų mūsų gyvenime ir geruose darbuose. Kad mumyse ir per mus vis labiau ryškėtų Dievo, kuris yra meilė, paveikslas.

„Paklauskime savęs: ar naujienų jūroje, kurioje esame panirę, mokame, kaip šiandien rodo Jėzus, sustoti prie didžių dalykų, kuriuos daro Dievas? Ar, kaip vaikas, leidžiu sau žavėtis gėriu, kuris tyliai keičia pasaulį? Ar kasdien laiminu Tėvą už jo darbus? Tegu Marija, kuri taip džiaugėsi Viešpačiu, padeda mums stebėtis jo meile ir šlovinti jį“, – meldė Pranciškus. (RK / Vatican News)