Popiežiaus sveikinimas Italijos valdiečių ir metodistų sinodui
Popiežius dviejų nedidelių Italijos krikščioniškųjų konfesinių grupių nariams linki, kad jų kasmetinis sinodas būtų proga pajusti Kristaus artumą, skatintų siekti didesnės bendrystės su juo ir su broliais bei seserimis. Šia proga popiežius taip pat dėkoja Dievui už vaisingą katalikų ekumeninį dialogą su valdiečiais ir metodistais, ragina stiprinti bendradarbiavimą ir gilinti tarpusavio pažinimą, kad visi kartu įtikinamai liudytų Evangeliją.
Italijos Valdiečių Bažnyčios istorija siekia XIII amžiaus pradžią. Šios bendruomenės įkūrėjas, davęs jai ir vardą, buvo rytinėje Alpių kalnų dalyje, tarp dabartinės Italijos, Šveicarijos ir Prancūzijos, gyvenęs uolus tikintys pasaulietis Valdas (arba Valdesas), kuris, radikaliai sekdamas Evangelija, pardavė visą savo turtą, gautus pinigus išdalijo vargšams, o pats, gyvendamas iš išmaldos, skelbė Evangeliją neturtingiems valstiečiams. Nors jis ragino gyventi pagal Evangeliją ir manė prisidedąs prie kiek anksčiau popiežiaus Grigaliaus VII pradėto Bažnyčios atnaujinimo judėjimo, vis dėlto nesulaukė vietinės bažnytinės hierarchijos pritarimo. Regiono vyskupams nepatiko, kad Evangeliją skelbia bažnytinių mokslų nebaigęs pasaulietis. Valdas ir jos sekėjai buvo ekskomunikuoti. Jiems nebuvo leidžiama gyventi miestuose, tačiau atokiose kalnų vietovėse jie galėjo palyginti ramiai gyventi pagal savo įsitikinimus. Įdomu, kad maždaug tuo pat metu gyveno ir Pranciškus Asyžietis, panašiai kaip Valdas gyvenęs pagal Evangeliją. Pranciškus ir jo sekėjai sugebėjo pasilikti Katalikų Bažnyčioje.
Kai XVI amžiuje Europoje prasidėjo protestantiškoji reformacija, valdiečiai prie jos prisijungė palaikydami ryšius su Ženevos kalvinistais. Vis dėlto valdiečių gyvenamoje teritorijoje – Prancūzijos Alpėse ir Pjemonte – katalikybė išlaikė persvarą. Tuo metu Europoje galiojo Cuius regio eius religio principas, pagal kurį valdovo religija turėjo būti ir jo pavaldinių religija. Kadangi Prancūzijos ir Pjemonto valdovai buvo katalikai, Alpių slėniuose gyvenantys žmonės irgi turėjo būti katalikai. Vis dėlto atokiai nuo miestų kalnuose gyvenę valdiečiai išsaugojo savo tapatybę. Galiausiai 1848 m. vasario 17 d. Pjemonto valdovas Karolis Albertas paskelbė įstatymą, suteikiantį religijos laisvę visoms valstybėje esančioms konfesinėms grupėms. Iki mūsų dienų valdiečiai mini vasario 17-ąją kaip laisvės dieną.
Šiuo metu valdiečių bendruomenėms priklauso apie 45 tūkst. narių. Jie turi savo maldos namus buvusioje Pjemonto valstybės ir pirmoje besivienijančios Italijos sostinėje Turine, kitose regiono vietovėse, taip pat Romoje. Nedidelės valdiečių bendruomenės taip pat gyvuoja tarp italų diasporos Pietų Amerikoje.
1975 m. valdiečiai sudarė vadinamąjį integracijos paktą su kita maža Italijos konfesine grupe – metodistais. Nors sudaryta sutartis vadinama integracijos paktu, tačiau abi bendruomenės išlaikė savo liturgiją ir mokymą, toliau atskirai tvarko savo nuosavybę, o bendras yra tik sinodas, kuris renkasi kartą per metus ir nustato bendros veiklos ir liudijimo gaires. (jm / Vatican News)
