Popiežius parašė laišką Romos vyskupijos kunigams
Romiečių Globėjos šventės dieną popiežius buvo Lisabonoje, dalyvavo Pasaulio jaunimo dienose, tad jo laiškas, pažymėtas rugpjūčio 5 d. data, buvo paskelbtas pirmadienį, popiežiui jau grįžus iš kelionės.
„Brangieji broliai, – rašo Romos vyskupas, – noriu jus palydėti ir padrąsinti, tikėdamasis, kad tai padės jums vykdyti savo tarnystę, kurioje yra daug džiaugsmo ir vargo, kurią lydi ir viltys, ir nusivylimai.“ Popiežius dėkoja Romos vyskupijoje dirbantiems kunigams už liudijimą, už gėrį, kurį jie daro, už atleidimą ir paguodą, kurį teikia Dievo vardu, už tarnystę, kuri neretai vyksta tarp daugybės sunkumų ir nesusipratimų, kuri dažnai nesulaukia įvertinimo. „Kita vertus, – rašo Pranciškus, – kunigiškoji tarnystė nėra matuojama laimėjimais. Kunigo tarnystė – tai ne tiek veiklumas, kiek buvimas su Viešpačiu, nuo kurio labiausiai priklauso pastoracinės veikos vaisiai. Viešpats yra kunigo atgaiva. Kunigą guodžia Viešpaties gailestingumas, jo malonė, kuri vienintelė padaro įmanomą apaštališkąją veiklą, padeda ištverti nesėkmes, būti klusniems ir kantriems.
Popiežius užtikrina, kad jam labai brangūs Romos vyskupijoje tarnaujantys kunigai ir jis nori, kad jie jaustų jo artumą džiaugsmuose ir sunkumuose, planuose ir darbuose. Popiežius taip pat rašo, kad jis kasdien už juos meldžiasi, trokšdamas, kad Romos Bažnyčia, pašaukta pirmauti liudydama meilę, būtų vieninga viduje ir kitiems liudytų vienybę. „Tegul Romos Bažnyčia visiems būna gailestingumo ir vilties pavyzdys, o jos ganytojai visuomet tebūna pasirengę dovanoti Dievo atleidimą, malšinantį šiandienos žmogaus troškulį.“
Toliau savo laiške popiežius prašo Romos kunigų užduoti sau klausimą, ko mūsų laikais nori iš mūsų Viešpats, kur mus kreipia Dvasia, kuri mus patepė ir pasiuntė kaip Evangelijos apaštalus. Popiežius kunigams prisipažįsta, kad, kai jis maldoje sau kelia šį klausimą, prieina prie išvados, jog šiandien Dievas prašo visų pirma atmesti dvasinį supasaulėjimą. „Šiuos dalykus esu minėjęs kitomis progomis, tačiau norėčiau juos pakartoti, nes manau, kad jie yra labai svarbūs, – rašo Pranciškus. – Dvasinis supasaulėjimas iš tiesų yra pavojingas, nes tai gyvenimo būdas, kuris dvasingumą redukuoja iki regimybės. Jis paverčia kunigus „prekiautojais dvasiniais dalykais“, sakralinėmis formomis apsidangsčiusiais žmonėmis, kurie iš tikrųjų mąsto ir gyvena pagal pasaulio madas.“
Toliau savo laiške Romos kunigams popiežius rašo apie vieną pavojingiausių tokio dvasinio supasaulėjimo aspektų – klerikalizmą, kuris įsiskverbia į kai kurių Dievo tautos ganytojų širdis. Klerikalizmas, pasak popiežius, – tai reiškinys, kai kunigas, kartais net pats to nesuvokdamas, mano esąs pranašesnis, privilegijuotas, stovintis aukščiau už kitus šventosios Dievo tautos narius.
Pranciškus primena pranašo Ezekielio įspėjimą ganytojams, kurie nesirūpina savo banda, negano kaimenės, bet patys maitinasi avių pienu, gamina sau rūbus iš jų vilnos. Pranašas kalba apie pagundą ne rūpintis kaimene, bet savimi, ne bendruomenės gerove, bet savo patogiu gyvenimu, apie kunigams gresiantį pavojų prarasti kunigišką dvasią, uolumą tarnauti, troškimą rūpintis žmonėmis.
Popiežius prašo kunigus melsti Šventosios Dvasios pagalbos, melstis vieniems už kitus, kad kunigai tiek asmeniniame gyvenime, tiek pastoracinėje veikloje nepasiduotų dvasinei regimybei, kupinai įvairių dalykų, bet stokojančiai Dievo. Popiežius prašo melstis, kad kunigai būtų ne šventybės funkcionieriai, bet aistringi Evangelijos skelbėjai, ne instituciniai klerikalai, bet ganytojai.
„Mums reikia asmeninio ir pastoracinio atsivertimo“, – rašo Romos vyskupas ir savo bendradarbius kunigus ragina: „Ženkime pirmyn su entuziazmu ir drąsa, dirbkime kartu su kitais kunigais ir su broliais bei seserimis pasauliečiais, inicijuodami sinodines formas ir eidami keliais, kurie padėtų atsikratyti tiek supasaulėjimo, tiek ir klerikalizmo. Nuolankiai ieškokime Dvasios įkvėptų pastoracijos būdų kelių, kad Viešpaties paguoda iš tiesų pasiektų visus.“
„Ačiū jums už tai, ką darote ir kas esate“, – baigia savo laišką popiežius, suteikia kunigams savo palaiminimą, užtikrina, kad lydi juos malda, ir prašo, kad ir kunigai nepamirštų melstis už jį, savo vyskupą. (jm / Vatican News)
