Prieš išvykdamas iš Mongolijos popiežius atidarė „Gailestingumo namus“

Pirmadienio rytą įvyko paskutinis vizito programos susitikimas – Pranciškus aplankė šiaurinėje Ulan Batoro periferijoje katalikų bendruomenės neseniai įkurtą labdaros centrą, pavadintą „Gailestingumo namais“, jį oficialiai atidarė, susitiko su karitatyvinių organizacijų savanoriais ir jų globojamais žmonėmis.

„Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte“ (Mt 25, 35). Nuo pat savo ištakų Bažnyčia rimtai žiūri į šiuos Kristaus žodžius, savo darbais liudija, kad artimo meilė yra jos tapatybės pagrindas, sakė Pranciškus. Taip pat ir šie namai, kuriuos pastatė Mongolijos katalikai, yra konkreti išraiška to rūpinimosi kitais, kuris yra vienas svarbiausių krikščionių bruožų. Aukojimasis artimui, rūpinimasis jo sveikata, pagrindiniais poreikiais, švietimu – tai bruožai, kuriais nuo pat pradžių pasižymėjo ir Mongolijos katalikų bendruomenė. Nuo pat pirmųjų misionierių atvykimo į Ulan Batarą 1990 m. prasidėjo ir labdaringa veikla, rūpinimasis apleistais vaikais, benamiais, ligoniais, neįgaliaisiais ir visais kitais, kurie dėl savo sunkios padėties prašė pagalbos. „Jiems ir visiems, kurie remia šiuos gausius gerus darbus, reiškiu savo susižavėjimą ir tariu nuoširdų „Ačiū““, – pasakė popiežius.

Ulan Batore pradedantis veikti karitatyvinės pagalbos centras yra atramos taškas broliams ir seserims, kurie stengiasi įveikti juos slegiančias gyvenimo problemas. „Tai tarsi uostas, kuriame jie gali prisišvartuoti, kur gali būti išklausyti ir suprasti“. Pasak popiežiaus, labai gerai šių namų paskirtį atspindi jų pavadinimas „Gailestingumo namai“. „Šiuose dviejuose žodžiuose slypi Bažnyčios apibrėžimas. Ji yra pašaukta būti svetinga buveine, kurioje visi gali patirti meilę, sutikti atjaučiančią ir mylinčią širdį, pajusti meilę Tėvo, kuris nori, kad būtume broliai ir seserys jo namuose.“

Popiežius pabrėžė, kad labai svarbus krikščioniškosios artimo meilės įkvėptų darbų dėmuo yra savanorystė, t. y. visiškai laisva ir nesuinteresuota tarnystė, kurią žmonės laisva valia nusprendžia teikti tiems, kuriems jos reikia. Jie tai daro be finansinio atlygio, nesiekdami jokios asmeninės naudos, o vien iš meilės artimui.

Popiežius pridūrė, kad, kalbant apie labdarą, reikia išsklaidyti porą su ja susijusių mitų. Visų pirma – įsivaizdavimą, kad padėti kitiems gali tik turtingi žmonės. Iš tiesų yra priešingai: nebūtina būti turtingam, kad galėtum daryti gera. Beveik visada savo laiką, žinias ir širdį rūpinimuisi kitais skiria paprasti žmonės. Antrasis mitas, kurį reikia paneigti, yra tas, kad Katalikų Bažnyčia užsiima karitatyvine veikla iš prozelitizmo, siekdama patraukti į save žmones, kuriems padeda. Tai irgi netiesa.  Krikščionys padeda kitiems žmonėms, nori palengvinti kenčiančiųjų vargus, nes juose mato Jėzų, Dievo Sūnų, ir jame – kiekvieno žmogaus, pašaukto būti Dievo sūnumi ar dukra, orumą.

Popiežius linkėjo, kad šie „Gailestingumo namai“ būtų vieta, kur įvairių tikėjimų žmonės, taip pat netikintieji suvieniję pastangas su vietos katalikais gailestingai tarnautų broliams ir seserims. „Norint iš tiesų daryti gera, būtina gera širdis, pasiryžusi siekti to, kas geriausia kitam“, – sakė Pranciškus. (jm / Vatican News)