Mišios Ulan Batore. „Nereikia būti dideliam, kad būtum laimingas“
„Dieve, [...] mano gyvastis tavęs ilgisi, mano kūnas tavęs trokšta, kaip sausa [...] žemė“ (Ps 63, 2). Šie sekmadienio Mišių psalmės žodžiai lydi mūsų kelionę per gyvenimo dykumas, pradėdamas Mišių homiliją sakė popiežius. Tačiau mus, keliaujančius per sausringą žemę, pasiekia geroji žinia: savo kelionėje nesame vieni; mus kamuojanti sausra neturi galios paversti mūsų gyvenimą nevaisingu visiems laikams; mūsų šauksmas neliks neišgirstas; mūsų troškulys bus numalšintas. Dievas Tėvas atsiuntė savo Sūnų, kad jis duotų mums gyvojo Šventosios Dvasios vandens mūsų sieloms pagirdyti. Jėzus mums rodo gyvenimo kelią – tai meilės kelias, kuriuo jis ėjo iki pat kryžiaus.
Toliau homilijoje popiežius kalbėjo apie šiuos du aspektus: troškulį, kuris gyvena mumyse, ir meilę, kuri numalšina mūsų troškulį. Visų prima turime suprasti, kas yra tas mumyse glūdintis troškulys. Pasak popiežiaus, šis jausmas gerai pažįstamas Mongolijos tikinčiųjų bendruomenės nariams, žinantiems, kas yra kelionės nuovargis. Iš tiesų visi esame „Dievo klajokliai“, laimės ieškantys piligrimai, meilės ištroškę keliautojai. Dykuma, apie kurią šiandien kalba psalmininkas, reiškia mūsų gyvenimą; o žmoguje glūdintis troškulys – tai visų pirma mūsų širdies troškimas atrasti tikrojo džiaugsmo paslaptį. Šis troškulys yra didysis slėpinys: jis atveria mus gyvajam Dievui, Meilės Dievui, kuris ateina mūsų pasitikti, kad suprastume, jog esame Dievo vaikai ir vieni kitų broliai ir seserys.
Pereiname prie antrojo aspekto – meilės, kuri numalšina mūsų troškulį, tęsė homiliją popiežius. Tai ir yra mūsų krikščioniško tikėjimo esmė. Dievas yra meilė ir per savo Sūnų Jėzų tapo mums artimas. Jis supranta mūsų gyvenimą, svajones, laimės troškimą. Tiesa, mes kartais jaučiamės tarsi dykuma, esame ištroškę, tačiau Dievas mūsų niekada nepalieka, jis mumis rūpinasi ir per Jėzų dovanoja mums skaidrų, troškulį malšinantį gyvąjį Dvasios vandenį. Gyvenimo dykumose ir nuovargyje Viešpats neleidžia, kad mums pristigtų jo žodžio vandens. Ypač šiai mažajai Mongolijos tikinčiųjų bendruomenei Jėzus sako: nereikia būti dideliam, turtingam ar galingam, kad būtum laimingas. Tik meilė nuramina mūsų širdis, tik meilė gydo žaizdas, tik meilė suteikia tikrąjį džiaugsmą. Ir tai yra kelias, kurio mus išmokė Jėzus ir kuriuos jis pirmas ėjo.
Šio sekmadienio Evangelijoje apaštalą Petrą ir visus savo mokinius Jėzus prašo būti jo sekėjais, eiti tuo pačiu keliu, kuriuo jis ėjo, nemąstyti pasaulio mintimis. Kristaus ir Šventosios Dvasios malonės galia mes galime eiti meilės keliu net tada, kai mylėti reiškia išsižadėti savęs, kovoti su savo ir pasaulio egoizmu. Nors tiesa, kad tai kainuoja pastangų ir pasiaukojimo, o kartais reiškia ir kryžių, tačiau dar didesnė tiesa, kad kai dėl Evangelijos aukojame gyvenimą, Viešpats jį mums dovanoja su kaupu, kupiną meilės ir džiaugsmo. (jm / Vatican News)
