Popiežiaus spaudos konferencija pakeliui iš Marselio
Vienas prancūzų televizijos žurnalistas priminė, kad nuo pat savo pontifikato pradžios popiežius kalba apie migraciją, abejingumą, solidarumą, tą pačią žinią kartoja ir šiandien. Ar tai reiškia, kad jam nesiseka?
Pasak Pranciškaus, jis taip nesakytų. Greičiau reikėtų kalbėti apie lėtai augantį migracijos reiškinio ir problemų įsisąmoninimą. Šiuo metu tai tarsi „karšta bulvė“, kurios niekas nenori paimti į rankas. A. Merkel yra pasakiusi, priminė popiežius, kad migracijos problema turi būti išspręsta pačioje Afrikoje, keliant jos žmonių gyvenimo lygį.
Pasak popiežiaus, yra labai liūdnų ir skaudžių istorijų, kur žmonės mėtomi pirmyn ir atgal tarsi stalo teniso kamuoliukai, iš blogos situacijos nusviedžiami į dar blogesnę, yra parduodami, iš jų atimami visi pinigai, jie verčiami skambinti savo šeimoms, kad šios atsiųstų dar, atsiduria lageriuose, yra kankinami, nužudomi ar nebeištvėrę kartais patys nusižudo. Jie yra tarsi vergai, gyvenantys teroro karalystėje. Negalime, tarsi nieko nematytume, juos paprasčiausiai svaidyti atgal kaip teniso kamuoliukus. Juos reikia priimti, palydėti, remti ir integruoti. Jei to negalima padaryti, reikia padėti jų pačių šalyse, tačiau nepalikti žiaurių prekeivių žmonėmis rankose. Tai baisios istorijos, sakė popiežius, pridūręs, jog į netrukus prasidėsiantį Vyskupų sinodą pakvietė vienos migrantus gelbėjančios organizacijos atstovus, gerai žinančius šias istorijas. Verta perskaityti knygą „Hermanito“ (2021 m.). Šios dramos dažnai mūsų nepasiekia arba pasiekia „pasaldintos“ ir daug ką nutylinčios. Bet mums, anot popiežiaus, naudinga šias dramas pažinti – tapsime žmoniškesni, tad ir dieviškesni, gims paskata – „darykime kažką“. Bet sąmoningumas keičiasi, jo daugiau, žmonės apie tai supranta daugiau, pažymi popiežius.
Kitas prancūzų žurnalistas priminė, kad šiuo metu Prancūzijos vyriausybė svarsto ir rengiasi patvirtinti kontraversišką įstatymą apie gyvenimo pabaigą. Marselyje popiežius išreiškė nepritarimą eutanazijai. Ar apie tai kalbėta susitikime su prezidentu E. Macronu, klausė žurnalistas.
Marselyje, atsakė Pranciškus, su Prancūzijos vadovu jis apie tai nekalbėjo, tačiau labai aiškiai tai pabrėžė ankstesniame susitikime Vatikane – negalima žaisti su gyvybe nei jos pradžioje, nei pabaigoje. Nes tai atves prie visuotinės „nuskausminančios“ politikos, prie humanistinės eutanazijos, kuri toliaregiškai aprašyta 1907 metų romane „Pasaulio valdovas“. Šiandien ideologinės kolonizacijos griauna žmogišką gyvenimą, trina senelių gyvenimus, nors anūkų dialogas su seneliais yra žmogiško praturtėjimo kelias. Negalima žaisti, liesti gyvybės eutanazijos įstatymais gyvenimo pabaigoje, senatvėje, arba vaikui motinos įsčiose neleidžiančiais užaugti įstatymais. Tai bjaurios užuojautos formos. Tai galiausiai ne tikėjimo, bet žmogiškumo klausimas. Taip pat ir mokslas gali palengvinti skausmingą ligą.
Ispanų žurnalistas pasiteiravo apie kardinolo M. Zuppi misiją, apie vaikų sugrąžinimą ir kitus su Ukraina susijusius klausimus. Ir ar popiežiaus asmeniškai nejaučia frustracijos?
Taip, jos šiek tiek yra, pripažino Pranciškus. Bet Valstybės sekretoriatas daro ką gali, vaikų sugrąžinimo klausimas sprendžiamas gerai. Tuo tarpu karas tęsiasi, o jo auka yra Ukraina, Ukrainos žmonės.
„Ukrainiečių tauta yra kankinių tauta, turinti labai skaudžią, kančių kupiną istoriją. Dabar ne pirmas kartas: Stalino laikais ji kentėjo daug, labai daug. Tai yra iškankinta tauta. Tačiau negalima žaisti su šios tautos kankinyste, mes turime padėti išspręsti dalykus, kiek tai įmanoma ir realu. Kare realu tai, kas įmanoma. Neturėkime iliuzijų, kad rytoj dviejų kariaujančių šalių lyderiai eis kartu valgyti. Bet nuolankiai darykime, kas įmanoma“, – sakė popiežius, priminęs, kad prieš keletą mėnesių jam buvo pasakojama, jog šiuo metu pelningiausia investuoti į ginklų fabrikus, į mirties fabrikus. Karas apima ir prekybos ginklais interesą. O Ukrainos tauta visame tame yra kankinė.
Interviu popiežius Pranciškus užbaigė dar keliomis mintimis apie ką tik pasibaigusią kelionę Marselyje, kuriame sugyvena daug kultūrų, musulmonai, žydai ir krikščionys. Kūrybinga Marselio uostamiesčio sambūvio ir susitikimo kultūra taip pat yra žinia visai Europai. Marselis priima, gerbia, sulieja neneigdamas tapatybės. Gerai valdoma migracija yra didelis turtas. Europai reikia migrantų, reikia darbo rankų. Yra penkios šalys, kurios labiausiai kenčia nuo didelio migrantų skaičiaus atvykimo, bet kai kuriose iš jų kaimeliai ištuštėję. Reikia stengtis integruoti, reikia galvoti apie migracijos politiką, kuri būtų vaisinga ir padėtų. (RK / Vatican News)
