Popiežius Marselyje: civilizacijų lopšys tegul netampa vilties kapu
Savo kalboje popiežius pasinaudojo keliais vaizdiniais, be kurių neįmanoma įsivaizduoti Marselio, seno graikų keliautojų įsteigto miesto, nuo pat pradžių pasižymėjusio kosmopolitizmu: tai jūra, uostas ir švyturys.
Jūra. Pats Marselio miestas yra tarsi tautų jūra, kaip liudija čia per 60 veikiančių konsulatų, o jo daugiatautės tradicijos yra vilties ženklas. Dažnai kartojama, kad Viduržemio jūros regiono istorija yra civilizacijų, religijų ir pasaulėžiūrų konfliktų istorija. Nereikia užsimerkti prieš problemas, bet taip pat nereikia apsigauti: Viduržemio jūros tautų mainai sukūrė nepaprastai turtingą civilizacinį lopšį, kuriame susitiko abraomiškosios religijos, graikų, lotynų ir arabų minties tradicijos, teisė, mokslo disciplinos. Iš čia pasklido kilni asmens – laisvo, atviro tiesai, sudarančio sandorą su Dievu ir trokštančio išganymo, matančio pasaulį kaip stebuklą, kurį reikia atskleisti, ir sodą, kuriuo reikia rūpintis, – samprata. Galbūt būtent Viduržemio regione galima rasti atsakymą į taikos klausimą?
Panašiai, priminė popiežius Pranciškus, Kristus paskelbė palaiminimus prie Tiberiados ežero, vadinto Galilėjos jūra, prie kurios gyveno daug tautų, praktikuojančių daug tradicijų. Šiame daugialypiame ir, tam tikra prasme, nestabiliame kontekste Jėzus praleido didžiumą savo gyvenimo. Šiame kontekste jo priminimas, kad Dievo Tėvo valia saulė pateka geriems ir blogiems, lietus lyja ant teisiųjų ir ne, yra raginimas išplėsti širdies ribas, peržengti etninius ir kultūrinius barjerus. Štai toks gali būti Viduržemio atsakymas – ne konfliktų skleidžiamas pasidalijimas, bet skirtingumų sugyvenimas.
Viduržemio jūros regione, šiaurės ir pietų, rytų ir vakarų kryžkelėje, yra sukoncentruota daug šiuolaikinio pasaulio iššūkių. Jūra skalauja penkis „krantus“ – šiaurės Afriką, Artimuosius Rytus, Egėjo ir Juodosios jūros krantus, Balkanus, lotyniškąją Europą. Tai tarsi viso pasaulio veidrodis, kuris byloja, jog brolybė yra vienintelis kelias, leidžiantis įveikti konfliktą.
„Broliai ir seserys, šiandieninėje konfliktų jūroje esame čia tam, kad išryškintume Viduržemio jūros regiono indėlį ir kad jis vėl taptų taikos laboratorija“, – sakė popiežius Pranciškus. Nuo ko pradėti? Prie Galilėjus jūros krantų Jėzus pradėjo skleisti viltį vargšams, kuriuos pavadino palaimintaisiais ir skelbė jiems Karalystę, klausėsi jų ir gydė. Reikia pradėti nuo paskutiniųjų, kurių skundas negirdimas, o ne nuo pirmųjų, kurie, nors ir gerai gyvena, skundžiasi garsiai. Reikia, kad jie iš skaičių ir nemalonių problemų taptų asmenimis ir broliais, kad juos priimtume, o ne slėptume, integruotume, o ne iškraustytume.
Gražusis Marselio miestas ir žmonių sambūvio jūra yra žeidžiami nusikalstamumo. Bet nusikalstamumas suveši ten, kuri kur vyrauja materialinis, kultūrinis ir religinis skurdas, kur trūksta ugdymo ir darbo. Kad įveiktume nelegalumo problemą, nepakanka institucijų, reikia, kad visų sąžinė tam sakytų ne. Tikrasis socialinis blogis nėra problemų augimas, bet rūpesčio mažėjimas. Kas šiandien artinasi prie sau patiems paliktų jaunuolių, lengvai tampančių nusikalstamumo ir prostitucijos aukomis. Kas rūpinasi, kad vergiškai dirbantys atgautų laisvę? Ar šeimomis, kurios bijo ateities, bijo išleisti į pasaulį naujas būtybes? Kas įsiklauso į senolių skundą, kurie vietoj to, kad būti vertinami, yra kažkur priparkuojami, siūlant melagingą saldžios mirties orumo perspektyvą, sūresnę už jūros vandenį. Kas galvoja apie negimusius vaikus, atstumtus vardan netikros teisės į pažangą, kuri tėra asmens poreikių regresas? Kas su užuojauta pažvelgia į kitus krantus, kur skamba smurte paskendusių žmonių šauksmai? Daugybė krikščionių turėjo palikti savo namus, nes jų teisės buvo pamintos. Visi turime stengtis, kad Viduržemio jūros regionas iš civilizacinio lopšio netaptų orumo kapu.
Uostas. Marselio uostas, pasak popiežiaus, yra tarsi atviros Prancūzijos ir visos Europos durys. Daug kas pro jas išeina ir daug kas įeina, ieškodami darbo, ateities, vilties. Žmonių baimė dažnai maitinama dviem žodžiais – invazija ir krizė. Bet tas, kuris rizikuoja gyvybę plaukdamas per jūra, neįsiveržia, bet prašo svetingumo. O migracijos reiškinys nėra staiga atsiradusi krizė, tokia patogi katastrofų propagandai, bet dabartinio laikotarpio dalis ir procesas, kuris apima tris žemynus, kuris turi būti tvarkomas toliaregiškai. Kai viename krante vyrauja skurdas ir nesaugumas, o kitame – vartotojiškumas ir švaistymas, tai byloja apie atsakomybės ir teisingumo problemą, ne vien Viduržemio jūros regione, bet ir visame pasaulyje, kuriame veriasi vis gilesnės bedugnės tarp šiaurės ir pietų, tarp išsivysčiusių kraštų ir tų, kurie toliau skęsta karuose, virsta dykumomis. Apie tai, priminė Pranciškus, prieš pusę amžiaus jau rašė jo pirmtakas šv. Paulius VI savo enciklikoje Populorum progressio, raginęs išsivysčiusius kraštus praktikuoti solidarumo, socialinio teisingumo ir labdaringumo dorybes.
Visi žinome, kaip sunku priimti, suteikti saugumą, skatinti ir integruoti nelauktai tarp mūsų atsiradusius žmones, tačiau pagrindiniu kriterijumi turi būti ne savo gerovės, o žmogaus orumo saugojimas, pakartojo Pranciškus, tęsdamas migracijos reiškinio apmąstymą. Ateitis neturi būti abejingumas ir užsidarymas: tai būtų istorijos nepaisymas ir dirvos parengimas rytojaus tragedijai. Europos kontinento kraštai, pagal savo galimybes, turėtų užtikrinti legalią, reguliarią, tvarią migraciją, bendradarbiaudami su migrantų kilmės šalimis. Ateities kartos padėkos už šias sunkias integracijos – kuri nėra asimiliacija ar uždarymas į getus – pastangas, pažymėjo popiežius, dar kartą pabrėžęs brolybės nuostatą. Krikščionys, tikintys, kad Dievas tapo žmogumi tam, kad su mumis susitiktų, negali sutikti su susitikimų vietos uždarymu, pinigo stabas tampa svarbesnis už žmogaus orumą, kai mirtis laimi prieš gyvenimą. Garbinti Dievą ir tarnauti artimui, ištikimybė Viešpačiui ir žmogui, o ne socialinė svarba ar skaičiai krikščioniui turi būti svarbiausia, kaip liudijo šv. Karolis de Fuko ir kiti šventieji, skelbę meilės Evangeliją ir pagal ją gyvenę.
Švyturys, trečiasis vaizdinys. Švyturys savo spinduliu apšviečia jūrą ir parodo, kur yra uostas. Kokie spinduliai gali orientuoti Viduržemio regiono Bažnyčias? Galbūt galėtų atsirasti Viduržemio jūros regiono vyskupų konferencija, leidžianti glaudžiau dirbti kartu, glaudžiau susiejanti pakrančių ir giliau esančias bendruomenes? Švyturys taip pat gali būti jaunimo simbolis: jie yra tie, kurie rodo, kuria kryptimi plaukti. Marselis yra svarbus universitetinis miestas, kuriame mokosi daug studentų iš kitur. Kur, jei ne universitete, austi ryšius tarp kultūrų, perduoti ne galios pagundas, bet ateities svajones? Turime, pažymi popiežius, kaip religiniai ir visuomenės lyderiai jiems padėti savo pavyzdžiu. Bažnyčia savo formacijos tinkluose turi puoselėti kūrybingą brolybę. Taip pat reikia „Viduržemio teologijos“, susiejančios praeitį ir ateitį, krikščionių ekumeninį kelią ir religijų dialogą, be Dievo savinimosi ir naudojimo prievartai, bet suprantant, kad Dievo slėpinio didybės išpažinimas taip pat yra mūsų, ieškančių Dievo, mažumo pripažinimas.
Popiežius baigė savo kalbą visiems linkėdamas būti gerumo jūromis, kai susiduria su skurdu, svetingumo uostais, kai sutinka ieškančius ateities, ir taikos švyturiais, rodančiais susitikimo kelią prievartos ir karo tamsoje. (RK / Vatican News)
