Popiežius Mongolijoje: religijų dialogas ir skelbimas neprieštarauja vienas kitam
Skaidrus ir mėlynas dangus, apglėbęs milžiniškas Mongolijos žemių platybes, primena du žmogaus gyvenimo matmenis: žemišką, sudarytą iš ryšių su kitais žmonėmis, ir dangišką, kai ieškoma kažko, kas mus pranoksta. „Mongolija primena mums visiems, piligrimams ir keliautojams, kad, norėdami rasti savo kelią žemėje, turime žvelgti aukštyn“, – pažymėjo Pranciškus, dėkodamas kiekvienos religinės bendruomenės delegacijai. Jau pats jų susitikimas yra žinia, kad religinės tradicijos, kiekviena savo būdu, yra nuostabus gėrio potencialas visuomenės labui. Jei ir valstybių atsakingieji eitų tokiu keliu, būtų padarytas galas konfliktams, nuo kurių kenčia daug tautų.
Priminęs seną mongolų istoriją – kadaise jų valdytos imperijos sostinėje stovėjo įvairių religijų maldos namai – popiežius pabrėžė harmoniją – Azijoje itin svarbią sąvoką. Tai toks santykis tarp skirtingų tikrovių, kuris nei užgožia, nei suvienodina, bet leidžia sugyventi gerbiant skirtumus ir visų labui. Kas, jei ne tikintieji, yra labiausiai pakviesti dirbti dėl harmonijos?
„Broliai, seserys, pagal tai, ar mums sekasi kurti harmoniją su kitais piligrimais žemėje ir kaip mums sekasi ją skleisti ten, kur gyvename, yra matuojama mūsų religingumo socialinė vertė“, – pastebėjo popiežius Pranciškus. Šiuo požiūriu kiekvienam žmogui, ypač tikinčiam, svarbus konkretus altruizmas, kuris taip pabrėžiamas ir budizmo, ir krikščionybės tradicijose. Altruizmas kuria harmoniją, o ši – savitarpio supratimą, gerovę ir, kaip yra pabrėžęs M. Gandhi, grožį. Ir, priešingai, uždarumas, vienpusis primetimas, fundamentalizmas, ideologinis spaudimas ardo brolybę, maitina įtampas, paplauna taiką.
Religijos pašauktos pasiūlyti pasauliui tokią harmoniją, kurios technologinė pažanga negali pasiekti, nes domėdamasi vien žemiškąją, horizontaliąją žmogaus dimensija rizikuoja pamiršti dangų, kuriam esame sukurti. Be to, kaip liudija daugybė neteisingumo ir degradavimo situacijų visuomenėje ir gamtoje, pažanga dažnai painiojama su nuosmukiu.
„Šiuo požiūriu Azija gali daug ką pasiūlyti, o šio žemyno širdyje esanti Mongolija turi didžiulį išminties paveldą, kurį padėjo sukurti čia paplitusios religijos ir kurį norėčiau pakviesti visus atrasti ir įvertinti“, – sakė popiežius, paminėdamas pagarbą tradicijoms, vyresniems ir protėviams, kurios šiandien taip reikia, reikia ir pagarbos aplinkai. Taip pat reikia paminėti tylą ir vidinį gyvenimą, priešnuodį daugybei šiuolaikinių blogybių, dėkingumą, svetingumą, saikingumą, solidarumą, žiūrėjimą esminių dalykų ir neprisirišimą prie daiktų, gyvenimišką, asmens ir bendruomenės gėrio siekiantį pragmatizmą.
Rengdamasis kelionei į Mongoliją, jis buvo sužavėtas tradicinių mongoliškų palapinių, kuriose atsispindi per tūkstančius metų sukaupta išmintis. Šiose jurtose gimsta žmogiška aplinka, kurios viduje vyksta šeimos gyvenimas, draugystės ir pokalbių susitikimai, kuriose, kai reikia, mokoma pasislinkti ir palikti vietos kitam. Šios jurtos yra lengvai identifikuojamas orientyras plačiose Mongolijos stepėse ir viltis tam, kuris galbūt pametė kelią: kur jurta – ten gyvenimas, atviras įėjimas ir svetingas priėmimas svetimšaliui ir keliautojui, arbatos puodelis šaltą žiemą ar jėgas padedantis atgauti rūgpienis vasarą. Tai patyrė ir iš kitų šalių atvykę misionieriai katalikai, kurie buvo sutikti kaip piligrimai ir svečiai, kurie „ant pirštų galų“ įžengia į šią kultūrą, kad nuolankiai liudytų Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Tačiau, be žmogiškos erdvės, tradicinėje palapinėje galima pamatyti ir užuominą apie atvirumą dievybei: jos centre yra anga šviesai, nuo kurios tarsi spinduliai išsišakoja palapinės konstrukcija, o šešėlio slinktis leidžia nustatyti valandą.
„Tame slypi gražus mokymas: laiko tėkmės pojūtis ateina iš aukštybių, o ne iš žemiškos veiklos. Tam tikrais metų laikais iš viršaus prasiskverbiantis spindulys apšviečia namų altorių, primindamas dvasinio gyvenimo pirmumą. Taigi, žmonių sambūviui apskritoje erdvėje nuolat primenamas vertikalus, transcendentinis, dvasinis pašaukimas“, – pastebėjo popiežius. Tai gali būti ir susitaikiusios bei klestinčios žmonijos, kurios taikos ir teisingumo siekis remiasi santykiu su dievybe, simbolis.
„Tai, brangūs broliai ir seserys, yra mūsų atsakomybė, ypač šią istorijos valandą, nes mūsų elgesys turi iš tikrųjų patvirtinti mokymą, kurį išpažįstame. Tai, kaip elgiamės, negali prieštarauti mokymui ir tapti skandalo priežastimi“, – sakė Pranciškus, pabrėžęs, jog negalima tikėjimo painioti su prievarta, sakralumo – su primetimu, religinio kelio – su sektantizmu. Jis taip pat kreipėsi į budistų bendruomenes, labai nukentėjusias praeityje, ir palinkėjo, kad tamsios žaizdos virstų šviesos šaltiniais, prievartos klasta – gyvenimo išmintimi, griaunantis blogis – kuriančiu gėriu.
„Taip tebūnie ir su mumis, entuziastingais savo atitinkamų dvasinių mokytojų mokiniais ir sąžiningais jų mokymų tarnais, pasirengusiais dovanoti jų grožį tiems, kuriuos lydime kelyje kaip draugiški palydovai. Taip, nes pliuralistinėse visuomenėse, pasikliaunančiose demokratinėmis vertybėmis, kaip kad Mongolija, kiekviena religinė institucija, pripažinta gerbiant civilinės valdžios įstatymus, turi pareigą ir, pirmiausia, teisę siūlyti tai, kas ji yra ir kuo tiki, gerbdama kitų sąžinę ir siekdama didesnio visų gėrio“, – tęsė popiežius, pabrėždamas, kad tokiu keliu nori eiti Katalikų Bažnyčia, tvirtai įsitikinusi ekumeninio, tarpreliginio ir kultūrinio dialogo verte.
Jos tikėjimas grindžiamas amžinuoju Dievo ir žmonijos dialogu, įsikūnytu Jėzaus Kristaus asmenyje. Kaip ir jos mokytojas, sakęs, kad atėjo tarnauti, o ne kad jam tarnautų, Bažnyčia siūlo gautą lobį kiekvienam asmeniui ir kultūrai, pati būdama atvira tam, ką gali pasiūlyti kitos religinės tradicijos.
Dialogas neprieštarauja skelbimui: jis nesulygina skirtumų, bet padeda juos suprasti, išsaugo jų savitumą ir leidžia jiems sąveikauti dėl nuoširdaus ir abipusio praturtinimo. Taip Dangaus palaimintoje žmonijoje galima rasti raktą, kaip vaikščioti žeme. Bendra kilmė visiems suteikia vienodą orumą, dalinamės keliu, kuriuo galime keliauti tik kartu, gyvendami po tuo pačiu mus gaubiančiu ir apšviečiančiu dangumi. Nors tai gali atrodyti utopija, tačiau didieji įvykiai prasidėjo nuo beveik nepastebimų dalykų, priminė popiežius kviesdamas viltis to ir kaip broliams kartu dirbti dėl šios vilties. (RK / Vatican News)
