POPIEŽIUS

Trečiadienio katechezė. Kad Europa atgautų viltį, aistrą ir entuziazmą

Rugsėjo 27 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius kalbėjo apie prieš keletą dienų įvykusią kelionę į Marselį, pietų Prancūzijos uostamiestį, kur prisidėjo prie iš visų Viduržemio jūros regiono kraštų atvykusių delegacijų, kartu kalbėjo apie šio regiono gilią civilizaciją, religinę ir kultūrinę įvairovę, ir apie ateities – ne konflikto, bet vilties – iššūkį, primenantį panašius iššūkius kituose pasaulio regionuose.

„Marselyje vykęs renginys buvo pavadintas „Vilties mozaika“. Tokia yra svajonė, toks iššūkis: kad Viduržemio jūros regionas atgautų savo pašaukimą ir taptų civilizacijos ir taikos laboratorija“, – pažymėjo Šventasis Tėvas, apžvelgęs reikšmingus kelionės ir susitikimo momentus.

Viduržemio regionas yra civilizacijos ir gyvenimo lopšys. Negalima leisti, kad jis taptu kapaviete ar konfliktų vieta. Tegul jis būna tiksli priešingybė tokiems dalykams, kaip civilizacijų susidūrimas, karas ir prekyba žmonėmis, tegul būna Afriką, Aziją ir Europą surišantis mazgas, šiaurės ir pietų, rytų ir vakarų, asmenų ir kultūrų, tautų ir kalbų, filosofijų ir religijų kryžkelė. Žinoma, jūra taip pat yra bedugnė, kuria reikia įveikti, kuri gali tapti pavojinga. Tačiau Viduržemio jūros vandenys saugo gyvenimo lobius, o jos vėjai plukdo įvairiausius laivus. „Trumpai tariant, tai susitikimo, o ne susidūrimo, gyvenimo, o ne mirties vieta“, – pabrėžė popiežius.

Jis priminė, jog nuo rytinių Viduržemio jūros krantų pasklido Jėzaus Kristaus Evangelija, jog esame vieno Tėvo vaikai ir broliai. Ši žinia netampa realybe pamojus burtų lazdele ir vieną kartą visiems laikams. Tai yra kelionės, kurioje kiekviena karta yra kviečiama įveikti tam tikrą atkarpą, skaitydama savo laikmečio ženklus, vaisiai.

Susitikimas Marselyje, priminė Pranciškus, įvyko po susitikimų Baryje ir Florencijoje, 2020 ir 2022 metais. Tai nebuvo izoliuotas įvykis, bet žingsnis į priekį kelyje, kurį prieš pusę amžiaus „Viduržemio pokalbiuose“ pradėjo Florencijos meras Giorgio La Pira, taip pat pastanga atsiliepti į šv. Pauliaus VI kvietimą enciklikoje Populorum Progressio: stenkimės dėl „žmogiškesnio pasaulio visiems, pasaulio, kuriame kiekvienas gali kažką duoti ir kažką gauti, o vienų pažanga netampa kliūtimi kitų vystymuisi“ (44 sk.).

Kas išryškėjo susitikime Marselyje? Požiūris į Viduržemio jūros regioną, kuris, pasak popiežiaus, yra žmogiškas. Ne ideologinis, ne strateginis, ne politiškai korektiškas ar instrumentinis, bet žmogiškas – viską susiejantis su pamatine žmogaus asmens verte ir jo neliečiamu orumu. Tai pat vilties ir brolybės požiūris. Ir tai kas kartą nustebina – kai klausaisi liudytojų, išgyvenusių nežmoniškas situacijas, būtent iš jų išgirsti „vilties pranašystę“.

Negalime, neturime leisti šiai vilčiai ir brolybei „išgaruoti“. Priešingai, juos reikia „organizuoti“, paversti trumpo, vidutinio ir ilgo laiko veiksmais. Reikia stengtis, kad asmenys galėtų oriai pasirinkti emigruoti arba neemigruoti.

Tačiau yra dar vienas aspektas, pridūrė popiežius Pranciškus: reikia sugrąžinti viltį mūsų Europos visuomenėms, ypač naujoms kartoms. Negalime priimti kitų, jei patys neturime horizonto, atviro ateičiai. Kaip jauni žmonės, kuriems trūksta vilties, kurie yra užsidarę savo privačioje erdvėje, susirūpinę savo nesaugumu, gali atsiverti susitikimui ir dalijimuisi?

Mūsų visuomenės, sergančios individualizmu, vartotojiškumu ir tuščiu pramogavimu, turi atsiverti, suteikti deguonies savo dvasiai, kad galėtų krizę suprasti kaip galimybę ir ją pozityviai spręsti.

„Europai reikia iš naujo atrasti aistrą ir entuziazmą“, – pakartojo popiežius Pranciškus. Tokią aistrą, kokią jis matė tarp dalyvavusių Marselio susitikime. Popiežius padėkojo Bažnyčiai Prancūzijoje ir visam kraštui, kuris prezidento E. Macrono asmenyje parodė didelį dėmesį jo vizitui. Visoms Viduržemio jūros regiono šalims popiežius meldė Sargybos Dievo Motinos, kaip ji gerbiama Marselyje, užtarimo, kad regionas taptų tuo, kuo yra pašauktas tapti: civilizacijos ir vilties mozaika. (RK / Vatican News)