Popiežius skalabrinams: kad nusileistume tarp žmonių, visų pirma pakilkime pas Dievą
Kaip nurodoma skalabrinų pranešime, seminare Romoje susitiko apie 70 dalyvių – misionierės ir misionieriai skalabdrinai, skalabdrinų pasauliečių draugijų atstovai iš įvairių kraštų. Jų seminaro tema, kaip minėta, vyskupo J. K. Scalabrini dvasingumas – šventasis ne vien konkrečiai ir materialiai padėjo daugybei migrantų, bet taip pat tikėjimo perspektyvoje mąstė apie migracijos reiškinį ir apie migrantus. Tai svarbus autorius mūsų epochoje, pasižyminčioje visų krypčių migracija.
Popiežius Pranciškus, migrantų šeimos sūnus, audiencijoje skalabrinams visų pirma pažymėjo, jog migracija dažniausiai nėra kokia nors svajonių kelionė, bet drama. Ir jei yra teisė migruoti, turi būti teisė likti savo gimtinėje bei gyventi taikų ir orų gyvenimą. Visiems matoma priverstinių karų, skurdo, gamtinių nelaimių nulemtų migracijų tragedija. Štai čia kyla ir dvasingumo klausimas: su kokia širdies nuostata žvelgiame į šiuos brolius ir seseris? Į kokį dvasinį pagrindą galime atsiremti?
Popiežius priminė vieną biografinę vyskupo J. K. Scalabrini gyvenimo aplinkybę: kartą, tuo metu dar jaunas kunigas, jis atsidūrė Milano traukinių stotyje, greta kelių šimtų italų migrantų, išsiruošusių kelionei į Ameriką, skurdžiai apsirengusių, rūpesčių, nerimo ir nežinios išvagotais veidais. Būsimam vyskupui tai buvo ženklas, ko Dievas iš jo nori: padėti šiems žmonėms, kad nei vienas nebūtų prarastas, pamestas, padėti pasiekti šventąjį kalną, simbolinį Jeruzalės taikos miestą, kur jie jaustųsi viena bendrija. Vyskupas Scalabrini troško, kad toks miestas migrantams būtų pati Bažnyčia. Tuo pat metu, pasak popiežiaus, tai ir pirmasis vyskupo kvietimas mums, trokštantiems visuotinumo, brolybės, susitikimo. Vyskupas taip pat puikiai suprato, kad žmogiškai tai yra utopija. Tik tapus Šventosios Dvasios bendradarbiu taip pat tampa įmanoma eiti naujais keliais, priimti svetimšalį, neatlygintinai mylėti.
O tai yra antras šventojo migrantų vyskupo kvietimas mums – puoselėti ir rūpintis labai artimu ryšiu su įsikūnijusia Dievo meile – Kristumi. Amžininkai liudija, kad J. K. Scalabrini buvo maldos žmogus, net ir didžiausio nuovargio akimirkomis suklupdavo prieš Eucharistiją. Savo bendradarbius jis perspėjo neapsigauti: be maldos nėra misijos. Kyla pagunda atidėti, apleisti maldą, kad daugiau padarytume. Tačiau, vyskupo žodžiais, priminus vadinamųjų Jokūbo kopėčių simboliką, kad nusileistume tarp žmonių, visų pirma būtina kilti link Dievo. Jokūbo kopėčios pavaizduotos ir jo vyskupiškajame herbe.
„Brangūs broliai ir seserys, štai jums kvietimas – atnaujinti savo įsipareigojimą migrantams ir vis labiau įsišaknyti intensyviame dvasiniame gyvenime, pagal savo steigėjo pavyzdį. Taip pat noriu labai padėkoti už tiek darbų, kuriuos atliekate visame pasaulyje! – atsisveikino popiežius Pranciškus su skalabrinų bendruomene, pridūręs, jog savo akimis tuos darbus matė Buenos Airėse. – Eikite pirmyn, telaimina jus Dievas“. (RK / Vatican News)
