Pranciškus pasveikino Pijaus VII jubiliejaus dalyvius
Pijus VII – Barnabas Chiaramonti – gimė šiaurės Italijos miesto Čezenos kilmingųjų šeimoje. Vos keturiolikos metų amžiaus, 1756 metais, pasirinko benediktino kelią, o po įžadų – Grigaliaus vardą. Po formacijos etapų Čezenoje ir Paduvoje buvo pasiųstas studijuoti į Romos Šv. Anzelmo vienuolyną – tai buvo didelių intelektualinių gabumų pripažinimas. 1766 pats pradėjo dėstyti Parmoje, po to vėl grįžo į Romą ir jos apylinkes. Beje, graikų, lotynų ir hebrajų, teologijos disciplinos lėmė vieną iš nedaugelio hobių, kuriuos griežto ir kuklaus gyvenimo būdo vienuolis leido sau puoselėti: būti bibliofilu, kolekcionuoti vertingas knygas. 1782 metais Pijus VI jį paskyrė Tivolio, esančio Romos prieigose, vyskupu, o 1785 metais – kardinolu ir Imolos, esančios šiaurės Italijoje, vyskupu. 1799 metų konklavoje, įvykusioje Venecijoje, buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko Pijaus VII vardą.
Galima priminti, kad tuometinė Italija dar nebuvo suvienyta, buvo sudaryta iš atskirų valstybių, kunigaikštysčių, kurias siejo sudėtingi konkurencijos ir bendradarbiavimo ryšiai. Tuo pat laikotarpiu Prancūzijoje įvyko revoliucija, revoliuciniai judėjimai apėmė daug kitų kraštų, į kovą su jais ir viena su kitomis stojo ir monarchijos, kariuomenės žygiavo iš vieno krašto į kitą. Virsmas – dažnai virsdamas sukrėtimais ir žlugimais – apėmė ne vien politiką, bet ir teisę, moralę, teologiją, visuomenės nuostatas, Bažnyčios ir valstybės santykį, ugdymą, ekonomiką. Kaip minėta, Pijų VII išrinkusi konklava vyko Venecijoje, nes Roma tuo metu buvo nesaugi, okupuota prancūzų, taip pat apimta revoliucinių aistrų. Laikų sudėtingumą gerai simbolizuoja faktas, kad Pijus VII, kaip ir jo pirmtakas Pijus VI, tapo prancūzų įkaitais ir tremtiniais. Pijus VII, patekęs į Napoleono nemalonę dėl nesutikimo vykdyti jo reikalavimus, kelerius metus namų arešto sąlygomis buvo priverstas praleisti Savojoje, kol 1814 vėl galėjo sugrįžti į Romą. Čia jis, beje, vėliau gailestingai priėmė ir Napoleono šeimos narius, kai jiems nebeliko vietos Prancūzijoje.
Popiežiaus Pranciškaus sveikinimo laiške, adresuotame gimtosios Pijaus VII Čezenos vyskupijos bendruomenei, pradėjusiai Pijaus VII 200 metų mirties jubiliejų šių metų rugpjūtį ir užbaigsiančiai jį 2024 metų rugpjūtį, rašo:
„Skaitant apie šio garbingojo pirmtako, giliu tikėjimu, romumu, žmogiškumu ir gailestingumu pasižymėjusios asmenybės, išsiskyrusios kompetencija ir apdairumu lyginant su tais, kurie siekė paminti Bažnyčios laisvę, gyvenimą, kyla dėkingumo ir susižavėjimo jausmai dėl jo palikto dvasinio palikimo ir evangelinio atvirumo, su kuriais jis ištvėrė sunkius išmėginimus per 23 pontifikato metus. Tą šimtmetį paženklinusios politinės ir socialinės suirutės metu jis pasitikėdamas atsidavė Dievo valiai, su pavyzdingu klusnumu priėmė tremties pažeminimą, viską paaukodamas Viešpačiui dėl Bažnyčios gerovės.“
Pranciškus taip pat išskyrė Pijaus VII išprusimą ir platų žvilgsnį, įgytą benediktiniškosios formacijos metu, nuoširdžias pastangas būti geru ganytoju visiems tikintiesiems tuo metu, kai vykdė vyskupo pareigas ir tarpininkavimo, taikos, kompromiso, kur jie buvo įmanomi, nuostatą sudėtingose ir konfliktiškose aplinkybėse. Nors Pranciškus to atskirai nepaminėjo, galima pridurti, jog tai Pijus VII atkūrė jėzuitų ordiną po to, kai šis, dėl politinių, religinių ir teologinių motyvų 1773 metais buvo panaikintas. Šis gestas taip pat liudija didelį atvirumą, nes, kaip yra pripažinęs vienam savo amžininkui Pijus VII, jis pats formacijos metais buvo persiėmęs antijėzuitiškais jausmais iš jiems labai priešiškos aplinkos. O vėliau nedvejojo atkurti jėzuitų ordino dėl to, kad to reikėjo Bažnyčios gėriui. (RK / Vatican News)
