Popiežiaus pratarmė: Dievas labai mėgsta klausimus, galbūt labiau už atsakymus
„Jėzus uždavinėjo klausimus. Vieni iš pirmųjų Jėzaus žodžių Jono Evangelijoje yra klausimas dviem Krikštytojo mokiniams, kurie sekė paskui jį – „Ko ieškote?““, – primena popiežius. Panašiai ir Evangelijoje pagal Luką pirmieji perduoti Jėzaus žodžiai yra klausimas savo žemiškiesiems tėvams, Juozapui ir Marijai – „Kodėl manęs ieškote?“ Ir ant kryžiaus, žemiškojo gyvenimo, praleisto skelbiant Dievo švelnumą, pabaigoje Jėzus uždavė klausimą Tėvui – „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. O po Prisikėlimo iš numirusiųjų Viešpats prisistato Marijai Magdalietei dvigubu klausimu – „Moterie, kodėl verki? Ko ieškai?“
Jėzui patiko uždavinėti klausimus, nes mėgo ir troško kalbėtis su savojo laiko vyrais ir moterimis, susibūrusiais aplink keistąjį Mokytoją, kalbantį apie Dievą ir sėją, apie Dievo karalystę ir lobį laukuose, apie karalius ir apie turtuolių puotas. Jį girdėjusieji suprasdavo, kad tai ne vien retorinės figūros, bet būdas kreiptis į širdį, paliesti kiekvieno vidų, bandymas pragręžti storąjį „aš“ kiautą ir įlašinti meilės balzamo.
Knygoje, kuriai skirtas jo įvadas, yra nagrinėjama aštuoniolika klausimų, kuriuos bibliniuose pasakojimuose Dievas uždavė vyrams ir moterims arba kuriuos žmonės uždavė Dievui ir Jėzui. Klausimas yra labai žmogiškas veiksmas, kuris atskleidžia norą pažinti, žinoti, nepasitenkinti tuo, ką turi, eiti toliau, pasiekti giliau. Tas, kuris užduoda klausimus, nepasitenkina regimybe, jaučia vidinį gyvybingumą liudijantį nerimą. Ir filosofija kilo iš didžiųjų egzistencinių klausimų: kas aš? Iš kur artėjau ir kur einu? Kodėl yra kažkas, o ne nieko? Klausimas yra konkretus ieškojimo ir troškimo žinoti pavidalas.
Užsnūdusios širdys neužduoda klausimų. Kaip ir tie, kurie manosi turį atsakymą į viską. Jie mano, kad tiesa yra kaip rašiklis švarko kišenėje, parengtas naudojimui. Tuo tarpu palaimintasis Pierre Claverie, dominikonas, kaip ir knygos apie Dievo klausimus žmogui ir žmogaus klausimus Dievui autoriai, mėgo kartoti: „Esu tikintis, tikiu, kad Dievas yra. Bet nepretenduoju jį turėti, per Jėzų, kuris man jį apreiškė arba per mano tikėjimo tiesas. Dievas nėra turėtinas. Tiesa nėra turėtina“.
Krikščionybė visada buvo arti tų, kurie kelia klausimus, nes, jo giliu įsitikinimu, Dievas mėgsta, myli klausimus, iš tiesų juos myli, pažymi popiežius.
„Manau, kad jis myli klausimus labiau nei atsakymus“, – priduria jis. Nes atsakymai yra uždari, o klausimai lieka atviri. Vienas poetas Dievą prilygino ne taškui, kuriuo užbaigiama diskusija, nutraukiamas pokalbis, bet kableliui, po kurio turi pasakyta kažkas daugiau.
Jo aptariama knyga, tęsia Pranciškus, moko, kaip svarbu pasverti savo klausimus. Biblijos klausimai yra gražūs, provokuojantys ir neretai trikdantys. Dievas klausia Adomo: „Kur tu esi?“ Aukščiausiasis klausia Kaino: „Kur tavo brolis?“. Marija klausia angelo: „Kaip tai įvyks?“. Jėzus klausia savųjų: „Kuo jūs mane laikote?“. Jis provokuoja Petrą: „Ar myli mane labiau už kitus?“. Užduoti klausimus reiškia būti atviram tam, kas gali mus pranokti. Vien atsakymų davimas yra įsikibimas į savąjį dalykų supratimą.
Klausimai, kuriuos tyrinėja autoriai, mums duoda ir kitą pamoką: klausti turime kokybiškai ir nuoširdžiai. Yra tų, kurie nori klausimais pašnekovą įvyti į kampą, ir tų, kurie klausinėja taip, kaip vaikas tėvus, nuoširdžiai išklauso pašnekovą, žinodami, kad nežino. Kartais klausinėjame žmones piktai, stengdamiesi pašnekovą įstumti į pavojingą situaciją – jei jis atsakys vienaip, nukentės jo reputacija, jei atsakys kitaip, išduos save. Todėl autoriai nagrinėja ir kai kuriuos klausimus Biblijoje, kurie nėra nuoširdūs.
Dievo žodis yra puikus mokytojas ir, apaštalo Pauliaus žodžiais, tarsi dviašmenė geležtė, atskleidžianti širdies tiesą. Dievo žodis taip pat visada aktualus ir kreipiasi ne tik į to laiko, kai buvo užrašytas, vyrus ir moteris, bet ir į mus. Jis kalba mūsų neramioms širdims, jei tik mokame klausytis.
Klausimai, kuriuos knygos autoriai aptaria, aktualūs ir šiandien, skaitmenizuotoje visuomenėje. Jie sukrečia mūsų gelmę, nes tai yra žodžiai, kuriuos kiekviena jautrumo nepraradusi širdis gali suvokti kaip lemtingus savo gyvenimui: kaip gyvenu? Kaip elgiuosi su savo broliais ir seserimis? Kaip Dievui įžengti į mano gyvenimą? Kas man yra Jėzus? Ar man rūpi tas žmogus, kuris vadino save Dievu ir atidavė savo gyvybę už mane?
Knygos autoriai, pažymi Pranciškus, taip pat moka parodyti, kad, vokiečių teologo Karlo Rahnerio žodžiais, kiekviename iš tiesų autentiškame žmogaus žodyje taip pat yra ir kažkas dieviško. Remdamiesi literatūros, poezijos, kino pavyzdžiais jie parodo, jog žmogiškos būtybės autentiško vidujumo išraiška, apčiuopusi esmę, tampa ir kalbėjimu apie dievybę, perduoda slėpinį, įgarsina malonę. Gamtos didybė skatina mūsų širdį pašlovinti Dievą, o didieji literatūros ir muzikos kūriniai mus užtikrina, kad pasaulis yra geras, o mūsų gyvenimas turi prasmę. Tai žmonių vaizduotės galia: leisti mums užmegzti ryšį su tai, kas dieviška.
Paskutinysis akcentas, į kuri panoro atkreipti dėmesį Pranciškus, yra visą knygą persmelkęs humoras, kuris, pasak popiežiaus, yra labai artima malonei žmogiška išraiška. Humoras suteikia lengvumą, pradžiugina sielą, atveria viltį. Sunku sutikti humorą mėgstantį žmogų, kuris nemėgtų kitų, nebūtų dosnus ir būtų labai save sureikšminęs. Kaip kažkas yra pašmaikštavęs – „Palaiminti, kurie moka pasijuokti iš savęs, nes tai nenutrūkstanti linksmybė“. Tikinčiojo humoras taip pat leidžia parodyti, kad tikėjimas nėra niūrus, pedantiškas, žeminantis ar pasenęs. Tikėjimas prašviesina jį priėmusio veidą. Evangelija suteikia ne apgaulingą, bet tikrą džiaugsmą. Tas, kuris tiki, yra laimingas ir nevaikšto nuolatiniu „laidotuvių veidu“.
Tad knyga „Dievo klausimai, klausimai Dievui“, pasak popiežiaus, yra taip pat trigubas kvietimas – kad mes, tikintieji, išliktume neramūs, visada sugebantys užduoti sau klausimus ir mokantys pajuokauti. (RK / Vatican News)
