Popiežiaus žinia jaunimui: „Džiaukitės viltyje“

Brangūs jaunuoliai!

Praėjusį rugpjūtį susitikau su šimtais tūkstančių jūsų bendraamžių, susirinkusių iš viso pasaulio Lisabonoje į Pasaulio jaunimo dienas. Pandemijos metu, tvyrant daugybei neaiškumų, mes puoselėjome viltį, kad ši didžiulė susitikimo su Kristumi ir kitais jaunais žmonėmis šventė galės įvykti. Ši viltis išsipildė ir pranoko daugelio iš mūsų, taip pat ir mano, visus lūkesčius! Koks gražus buvo mūsų susitikimas Lisabonoje! Tikra atsimainymo patirtis, šviesos ir džiaugsmo sprogimas!

Baigiantis Mišioms Malonės parke nurodžiau kitą mūsų tarpžemyninės piligrimystės etapą: jis bus Seule, Korėjoje 2027 m. Tačiau pirmiau pakviečiau jus į susitikimą Romoje 2025-aisiais, į Jaunimo jubiliejų, kur taip pat būsite „vilties piligrimai“.

Jūs, jaunuoliai, esate džiugi nuolat keliaujančios Bažnyčios ir žmonijos viltis. Norėčiau paimti jus už rankos ir kartu su jumis eiti vilties keliu. Norėčiau su jumis kalbėtis apie mūsų džiaugsmus ir viltis, taip pat ir apie mūsų širdžių ir kenčiančios žmonijos liūdesį bei sielvartą (plg. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 1). Per šiuos dvejus pasirengimo Jubiliejui metus pirmiausia apmąstysime šventojo Pauliaus raginimą „Džiaukitės viltyje“ (Rom 12, 12), o paskui įsigilinsime į pranašo Izaijo ištarmę: „Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, nepails eidami“ (plg. Iz 40, 31).

Iš kur kyla šis džiaugsmas?

„Džiaukitės viltyje“ (Rom 12, 12) – tai šventojo Pauliaus raginimas Romos bendruomenei, išgyvenančiai sunkų persekiojimo laikotarpį. Iš tikrųjų apaštalo skelbiamas „džiaugsmas viltyje“ kyla iš Kristaus velykinio slėpinio, iš jo prisikėlimo galybės. Jis nėra žmogaus pastangų, išradingumo ar meno vaisius. Tai džiaugsmas, kylantis iš susitikimo su Kristumi. Krikščioniškasis džiaugsmas kyla iš paties Dievo, iš žinojimo, kad esame jo mylimi.

Popiežius Benediktas XVI, apmąstydamas 2011 m. Pasaulio jaunimo dienų Madride patirtį, klausė: „Iš kur kyla džiaugsmas? Kaip jį paaiškinti? Žinoma, čia sąveikauja daug veiksnių. Tačiau lemiamas yra iš tikėjimo kylantis tikrumas: esu norimas. Turiu užduotį istorijoje. Esu priimamas, esu mylimas.“ Jis patikslino: „Galiausiai mums reikia besąlygiško priėmimo. Tik tada, kai Dievas mane priima, ir aš tuo įsitikinu, galutinai žinau: gera, kad esu. [...] Gera būti žmogumi, net ir sunkiais laikais. Tikėjimas daro žmogų laimingą iš vidaus“ (Kalba Romos kurijoje, 2011 m. gruodžio 22 d.).

Kur yra mano viltis?

Jaunystė yra laikas, kupinas vilčių ir svajonių, kurias žadina daugybė gražių dalykų, padarančių mūsų gyvenimą turtingesnį: tai kūrinijos grožis, santykiai su artimaisiais ir draugais, meninės ir kultūrinės patirtys, mokslo ir technikos žinios, taiką, teisingumą ir brolybę skatinančios iniciatyvos bei daugybė kitų dalykų. 

Tačiau gyvename laikais, kai daugeliui žmonių, įskaitant jaunimą, atrodo, kad viltis yra tai, ko labiausiai stokojame. Deja, daugelį jūsų bendraamžių, patiriančių karą, smurtą, patyčias ir įvairius sunkumus, kamuoja neviltis, baimė ir depresija. Jie jaučiasi tarsi būtų uždaryti tamsiame kalėjime, kur nemato saulės spindulių. Dramatiškas to požymis – daugybė jaunų žmonių savižudybių įvairiose šalyse. Kaip tokiomis aplinkybėmis galima patirti džiaugsmą ir viltį, apie kuriuos kalba šventasis Paulius? Veikiau kyla pavojus, kad įsigalės neviltis, manysime, jog daryti gera beprasmiška, nes niekas to neįvertins ir nepripažins, kaip skaitome Jobo knygoje: „Kur tad glūdi mano viltis? Ar kas gali matyti už mane viltį?“ (Job 17, 15).

Susidūrę su žmonijos tragedijomis, ypač su nekaltųjų kančiomis, mes taip pat klausiame Viešpaties „Kodėl?“, melsdamiesi kai kurių psalmių žodžiais. Tačiau galime būti ir Dievo atsakymo į šį klausimą dalis. Dievo sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą, galime išreikšti jo meilę, kuri kildina džiaugsmą bei viltį net ir ten, kur tai atrodo neįmanoma. Prisimenu filmo „Gyvenimas yra gražus“ pagrindinį herojų, jauną tėvą, pasižymintį dideliu jautrumu ir vaizduote, gebantį žiaurią tikrovę paversti savotišku nuotykiu ir žaidimu. Jis dovanoja savo sūnui „vilties akis“, apsaugodamas jį nuo koncentracijos stovyklos siaubo, išsaugodamas jo nekaltumą ir neleisdamas žmonių nedorybei pavogti jo ateities. Tačiau yra ne tik išgalvotos istorijos! Tai matome daugelio šventųjų gyvenime – jie liudijo viltį net žiauriausio žmogiškojo blogio akivaizdoje. Turime omenyje šventąjį Maksimilijoną Mariją Kolbę, šventąją Juozapiną Bakhitą ar palaimintuosius sutuoktinius Juozapą ir Viktoriją Ulmus su septyniais vaikais.

Galimybė įžiebti žmonių širdyse viltį per krikščioniškąjį liudijimą meistriškai išryškinta šv. Pauliaus VI mokyme: „Krikščionis ar krikščionių grupė žmonių bendruomenėje, kurioje gyvena, [...] visiškai paprastai bei spontaniškai spinduliuoja tikėjimą tam tikromis vertybėmis, pranokstančiomis visiems įprastas, ir savo viltį nukreipia į kažką, kas neregima ir ko nedrįstum net įsivaizduoti (Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 21)

„Mažoji“ viltis

Prancūzų poetas Šarlis Pegi savo poemos apie viltį pradžioje kalba apie tris teologines dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę – kaip apie tris kartu keliaujančias seseris:

„Mažoji viltis žengia tarp dviejų didžiųjų seserų, ir niekas jos net nepastebi. 
[...]

Tai ji, mažoji, viską išjudina.
Nes Tikėjimas mato tik tai, kas yra.
O ji mato tai, kas bus.
Meilė myli tik tai, kas yra.
O ji, ji myli tai, kas bus.
[...]
Būtent ji išjudina aniedvi.
Ji patraukia jas.
Ir išjudina visa“ (Le porche du mystère de la deuxième vertu, Gallimard, 1986).

Aš irgi esu tikras dėl tokio vilties pobūdžio: ji kukli, „mažesnioji“, tačiau pamatinė. Pamąstykite: kaip galėtume gyventi be vilties? Kokios būtų mūsų dienos? Viltis yra kasdienio gyvenimo druska.

Viltis – šviesa, šviečianti naktį

Krikščioniškoje Velykų Tridienio tradicijoje Didysis šeštadienis – vilties diena. Tarp Didžiojo penktadienio ir Velykų sekmadienio jis yra tarsi tarpinė zona tarp mokinių nevilties ir velykinio džiaugsmo. Tai vieta, kur gimsta viltis. Tą dieną Bažnyčia tyliai mini Kristaus nužengimą į pragarus. Tai galime vaizdžiai matyti daugybėje ikonų. Jose vaizduojamas šviesa spinduliuojantis Kristus, nusileidžiantis į giliausią tamsą ir ją perskverbiantis. Taip ir yra: Dievas ne tik su užuojauta žvelgia į mūsų mirties sritis ar kviečia mus iš tolo, bet ir įžengia į mūsų pragarų patirtį kaip šviesa, kuri šviečia tamsoje ir ją nugali (plg. Jn 1, 5). Tai gerai išreiškiama eilėraštyje Pietų Afrikos Respublikos kosų kalba: „Net jei viltys išblėso, šiomis eilėmis aš žadinu viltį. Mano viltis atgimsta, nes mano viltis yra Viešpatyje. Tikiuosi, kad mes susivienysime! Išlikite tvirti viltyje, nes jau arti laiminga baigtis.“

Gerai pagalvojus, tokią viltį puoselėjo Mergelė Marija, kuri išliko tvirta po Jėzaus kryžiumi būdama tikra, kad „gera baigtis“ yra arti. Marija yra vilties moteris, vilties Motina. Ant Golgotos, „nematydama jokios vilties, ji patikėjo viltimi“ (plg. Rom 4, 18), neleido, kad jos širdyje užgestų tvirtas įsitikinimas dėl Sūnaus paskelbto prisikėlimo. Didžiojo šeštadienio tylą ji pripildo meilės kupinu vilties laukimu, mokiniams įteigdama tikrumą, jog Jėzus nugalėjo mirtį ir blogis netars paskutinio žodžio.

Krikščioniškoji viltis nėra lengvabūdiškas optimizmas ir ne placebas lengvatikiams: tai meile ir tikėjimu pagrįstas tikrumas, kad Dievas niekada nepalieka mūsų vienų ir tesi savo pažadą: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 4). Krikščioniškoji viltis – tai ne skausmo ir mirties neigimas, bet prisikėlusio Kristaus meilės šventimas: jis visada yra su mumis, net jei atrodo esąs toli. „Pats Kristus mums yra didi vilties šviesa ir mūsų vadovas naktyje, nes jis yra „žėrinti aušrinė žvaigždė“ (Apaštališkasis paraginimas Christus vivit, 33).

Puoselėti viltį 

Kai mumyse įsižiebia vilties kibirkštis, kartais kyla pavojus, jog ją užgesins kasdienio gyvenimo rūpesčiai, baimė ir sunkenybės. Tačiau kibirkščiai reikia oro, kad ji toliau šviestų ir įsiliepsnotų didelė vilties ugnis. Viltį kursto švelnus Šventosios Dvasios dvelksmas. Ir mes galime bendradarbiauti puoselėdami ją įvairiais būdais.

Viltis puoselėjama malda. Melsdamiesi išsaugome ir atnaujiname viltį. Melsdamiesi vilties kibirkštį palaikome degančią. „Malda yra pirmoji vilties jėga. Tu meldiesi, o viltis auga, ji išlieka“ (Katechezė, 2020 m. gegužės 20 d.). Malda yra tarsi kopimas į aukštumas: stovėdami ant žemės dažnai nematome saulės, nes dangų dengia debesys. Tačiau jei pakylame virš debesų, mus apgaubia saulės šviesa ir šiluma; ši patirtis mums grąžina tikrumą, kad saulė visada yra, net kai viskas atrodo pilka.

Brangūs jaunuoliai, kai jus supa tiršti baimės, abejonių ir prislėgtumo rūkai ir nebeįstengiate matyti saulės, eikite maldos keliu. Juk „net jei niekas manęs nebegirdi, Dievas vis dar girdi“ (Benediktas XVI, Enciklika Spe salvi, 32). Kasdien skirkime laiko pailsėti Dieve mus slegiančių neramumų akivaizdoje: „Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela, nes iš jo ateina man viltis“ (Ps 62, 6).

Viltį puoselėja mūsų kasdieniai pasirinkimai. Kvietimas džiaugtis viltimi – jį šventasis Paulius skiria Romos krikščionims (plg. Rom 12, 12) – reikalauja labai konkrečių pasirinkimų kasdieniame gyvenime. Todėl raginu jus rinktis viltimi grindžiamą gyvenimo būdą. Pateikiu pavyzdį: atrodo, kad socialiniuose tinkluose lengviau dalytis blogomis žiniomis nei vilties naujienomis. Duodu jums konkretų pasiūlymą: pasistenkite kasdien pasidalyti vilties žodžiu. Tapkite vilties sėjėjais savo draugų ir visų aplinkinių gyvenime. Nes „viltis yra nuolanki, tai dorybė, dėl kurios tenka – sakytume – darbuotis kiekvieną dieną [...]. Kiekvieną dieną reikia prisiminti, kad turime laidą, tai yra Dvasią, veikiančią mumyse per mažus dalykus“ (Ryto meditacija, 2019 m. spalio 29 d.).

Įžiebti vilties žiburį

Kartais vakare išeinate su draugais į lauką ir, jei tamsu, pasišviesti išmaniajame telefone įjungiate žibintuvėlį. Dideliuose koncertuose tūkstančiai jūsų mosuojate šiais moderniais žiburėliais muzikos ritmu, ir taip sukuriamas nuotaikingas reginys. Naktį šviesa leidžia mums pamatyti daiktus naujai, o tamsoje išryškėja tam tikras grožis. Taip yra ir su vilties šviesa, kuri yra Kristus. Per jį, per jo prisikėlimą mūsų gyvenimas nušvinta. Su juo viską matome naujoje šviesoje.

Pasakojama, kad kai žmonės kreipdavosi į šventąjį Joną Paulių II norėdami pasikalbėti apie kokią nors problemą, pirmasis jo klausimas būdavo: „Kaip tai atrodo tikėjimo šviesoje?“ Vilties nušviestu žvilgsniu taip pat galima išvysti dalykus kitoje šviesoje. Todėl kviečiu jus žvelgti šiuo žvilgsniu kasdieniame gyvenime. Dieviškosios vilties gaivinamas krikščionis pripildomas kitokio džiaugsmo, kylančio iš vidaus. Iššūkių bei sunkumų yra ir visada bus, tačiau jei esame apdovanoti „tikėjimo kupina“ viltimi, pasitinkame juos žinodami, kad ne jiems priklauso paskutinis žodis, o patys tampame mažu vilties žiburiu kitiems.

Kiekvienas iš jūsų taip pat galite būti tokiu žiburiu, jei jūsų tikėjimas taps konkretus, susietas su jūsų brolių ir seserų gyvenimo tikrove bei istorijomis. Prisiminkime Jėzaus mokinius, kurie vieną dieną ant aukšto kalno išvydo jį spindintį šlovinga šviesa. Jei jie būtų ten viršuje pasilikę, jiems tai būtų buvusi graži akimirka, bet kiti būtų likę nuo to nušalinti. Jiems reikėjo nusileisti žemyn. Turime ne bėgti nuo pasaulio, bet mylėti šį laiką, kuriame Dievas ne be reikalo mus įkurdino. Galime būti laimingi tik dalydamiesi gauta malone su broliais ir seserimis, kuriuos Viešpats mums dovanoja diena iš dienos.

Brangūs jaunuoliai, nebijokite su visais dalytis prisikėlusio Kristaus viltimi ir džiaugsmu! Sergėkite jumyse įžiebtą kibirkštį, bet kartu ir dalykitės ja. Pamatysite, kad ji vis labiau įsiplieskia! Negalime pasilaikyti krikščioniškosios vilties kaip gražaus jausmo vien sau, nes ji skirta visiems. Būkite artimi ypač tiems savo draugams, kurie iš pažiūros šypsosi, bet viduje verkia dėl vilties stygiaus. Nesileiskite užkrečiami abejingumu ir individualizmu: išlikite atviri, kaip kanalai, kuriais Jėzaus viltis gali tekėti ir skleistis jūsų gyvenamoje aplinkoje.

„Kristus gyvas, jis yra mūsų viltis ir pati gražiausia šio pasaulio jaunystė!“ (Apaštališkasis paraginimas Christus vivit, 1). Taip rašiau jums beveik prieš penkerius metus, po Sinodo apie jaunimą. Kviečiu jus visus, ypač įsitraukusius į jaunimo sielovadą, paimti į rankas 2018 m. Sinodo baigiamąjį dokumentą ir Apaštališkąjį paraginimą Christus vivit. Atėjo laikas kartu įvertinti padėtį ir su viltimi darbuotis, kad to nepamirštamo Sinodo gairės būtų visiškai įgyvendintos.

Paveskime visą savo gyvenimą Marijai, Vilties Motinai. Ji mus moko savo širdyse nešiotis Jėzų, mūsų džiaugsmą ir viltį, ir dovanoti jį kitiems. Laimingos kelionės, brangūs jaunuoliai! Laiminu jus ir lydžiu maldoje. Ir prašau jūsų melstis už mane! 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2023 m. lapkričio 9 d., Laterano bazilikos pašventinimo šventė.

Pranciškus