Popiežius Vėlines paminėjo Britų tautų sandraugos kapinėse
Kapinės primena dramatiškus II Pasaulinio karo įvykius: 1943 metų pradžioje buvo pradėta Italijos išlaisvinimo kampanija. Kiek piečiau nuo Romos vokiečiai buvo įsirengę gerai įtvirtintas gynybos linijas, išnaudodami kalnų grandines, blokuodami kelius, kuriais galėjo keliauti didesni būriai. Vertinama, kad aršiuose ir kruvinuose mūšiuose nacistinės Vokietijos pajėgos neteko apie 435 000, įskaitant žuvusius, sužeistus ir paimtus į nelaisvę. Sąjungininkų nuostoliai siekia apie 311 000. Susirėmimuose žuvo ir dešimtys tūkstančių italų civilių. Palei buvusias fronto linijas yra išsibarsčiusios dešimtys kapinių su tūkstančiais kapų: kelias iš jų popiežius Pranciškus minint Vėlines yra aplankęs ankstesniais metais.
Pralieję daug kraujo, sąjungininkai pralaužė vokiečių gynybos linijas, privertė juos trauktis ir 1944 birželio 5-ąją įžengė į Romą. Netrukus buvo įrengtos ir atidarytos Britų tautų sandraugos kapinaitės, kurios priglaudė Romos įgulos mirusiuosius, vėliau į ją buvo atgabenti dalis žuvusiųjų Romos apylinkėse ir srityje. Keletas mirė jau po oficialios karo pabaigos nuo žaizdų, ligų ar nelaimingų atsitikimų. Kapinaitėse ilsisi 426 žmonių palaikai, daugiausia britų, bet taip pat kanadiečių, australų, naujazelandiečių, indų ir Pietų Afrikos Respublikos piliečių. Daugiausia tai jauni vyrai, dažnai nesulaukę nei 30 metų, bet yra palaidotos ir kelios moterys, priklausiusios civiliniam arba medicinos personalui. Beveik visi palaidotieji yra identifikuoti, jų vardus galima pamatyti Romos kapinaitėms skirtoje Britų tautų sandraugos Karo kapų komisijos interneto svetainėje.
Popiežius koncelebravo Mišias nedidelėje tai progai įrengtoje pastogėje, Mišiose dalyvavo apie tris šimtus dalyvių. Po Dievo žodžio liturgijos Pranciškus pasidalijo keliomis spontaniškomis mintimis.
Pasak jo, šią Vėlinių dieną jis norįs paminėti atminimą ir viltį. Atminimą tų, kurie gyveno prieš mus, paaukojo, neteko gyvybės. Daug iš jų buvo žmonės, stengęsi būti geri, dirbti, turėję šeimas, draugų. Taip pat atminimą tų, kurie nesugebėjo būti tokie geri, bet buvo priimti Dievo gailestingumo, kuris yra slėpinys.
Taip pat paminėti viltį, kuri taip pat yra atmintis, skatinanti mus eiti pirmyn. Mes einame pirmyn, link susitikimo su kitais ir su Viešpačiu. Turime prašyti Viešpaties šios vilties malonės. Ši viltis, kuri yra per dievišką malonę gauta dorybė, nenuvilia ir padeda įveikti kiekvienos dienos iššūkius. Pasak popiežiaus, šią vilties dorybę, pabrėžiant jos reikalingumą kiekvieną dieną, galima pavadinti „virtuvės dorybe“.
Pasak Pranciškaus, atvykęs į kapines ir žvelgdamas į antkapius su vardais ir datomis, jis matęs, kad dauguma žuvusiųjų buvo 20–30 metų amžiaus. Tiek sudaužytų, nutrauktų gyvenimų. Pasak Pranciškaus, jis galvojąs ir apie šeimas, apie motinas, kurios gaudavo laiškus, jog jų sūnus herojiškai žuvo. „Taip, herojus, bet jo nebėra. Tiek ašarų, tiek sulaužytų likimų“, – pakartojo popiežius. Šią dieną, tęsė, jis, neįmanoma negalvoti ir apie šiandien siaučiančius karus Europoje ir kitur, kuriuose sėjama mirtis, žūva tiek daug žmonių.
„Šiandien galvodami apie mirusius ir vildamiesi prašykime Viešpatį taikos. Kad žmonės nežudytų vienas kito karuose. Tiek daug žuvusių nekaltųjų, tiek daug kritusių karių. Karai visada yra visų pralaimėjimas. Net tas, kuris laimi, pralaimi dėl savo už pergalę sumokėtos kainos.“
„Melskime Viešpatį už mūsų mirusiuosius ir visus mirusiuosius. Tegul visi būna priimti Viešpaties, tegul Viešpats būna gailestingas ir mums, teduoda vilties, vilties eiti pirmyn ir, kai pasikvies pas save, sutikti jį ir visus kitus. Tebūnie“, – meldė Pranciškus, prie vieno kapo padėjęs baltų gėlių puokštę. (RK / Vatican News)
