Popiežiaus Pranciškaus Kalėdų žinia „Urbi et orbi“

Brangieji broliai ir seserys, džiugių Kalėdų!

Viso pasaulio krikščionių akys ir širdys nukreiptos į Betliejų; ten, kur šiomis dienomis viešpatauja liūdesys ir tyla, nuskambėjo šimtmečius laukta žinia: „Jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Tai angelo žodžiai Betliejaus danguje. Jie skirti ir mums. Jie pripildo mus pasitikėjimo ir vilties žinant, kad Viešpats gimė dėl mūsų; kad amžinasis Tėvo Žodis, begalinis Dievas, apsigyveno tarp mūsų. Jis tapo kūnu, atėjo gyventi tarp mūsų  (plg. Jn 1, 14). Tai žinia, keičianti istorijos eigą!

Betliejuje buvo paskelbtas didis džiaugsmas (plg. Lk 2, 10). Koks džiaugsmas? Ne praeinanti pasaulio laimė, ne pramogų džiaugsmas, bet didis džiaugsmas, nes jis mus padaro didžius. Juk šiandien mes, žmonės su savo ribotumu, priimame negirdėtos vilties tikrumą, kad esame gimę dangui. Taip, Jėzus, mūsų brolis, atėjo, kad jo Tėvas būtų mūsų Tėvas. Trapus Kūdikis atskleidžia mums Dievo švelnumą. Dar daugiau: jis, Tėvo viengimis Sūnus, suteikia mums „galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Tai džiaugsmas, kuris guodžia širdį, atnaujina viltį ir suteikia ramybę. Tai Šventosios Dvasios džiaugsmas, džiaugsmas būti mylimais vaikais.

Broliai ir seserys, šiandien Betliejuje, Žemę dengiant sutemoms, įsižiebė neužgesinama liepsna. Šiandien pasaulio tamsybėse viešpatauja Dievo šviesa, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Džiaukimės šia malone! Džiaukis tu, kuris esi praradęs pasitikėjimą ir tikrumą, nes nesi vienas, nesi vienišas: Kristus gimė dėl tavęs! Džiaukis tu, kuris esi praradęs viltį, nes Dievas tiesia į tave savo ranką. Jis nerodo į tave pirštu, bet tiesia savo mažytę kūdikio ranką, kad išvaduotų tave iš baimių, pakeltų iš vargų ir parodytų, kad jo akyse esi brangus kaip niekas kitas. Džiaukis, tu, kuris nerandi ramybės savo širdyje, nes tau išsipildė senoji Izaijo pranašystė: „Mums kūdikis gimė; sūnus mums duotas [...] ir jo vardas bus […] Taikos kunigaikštis. Jo […] taika begalinė“ (Iz 9, 5–6).

Šventajame Rašte taikos kunigaikštis priešinasi „šio pasaulio kunigaikščiui“ (Jn 12, 31), kuris sėja mirtį, veikia prieš Viešpatį, mylintį visa, kas gyva“ (plg. Išm 11, 26). Matome jį veikiant Betliejuje, kai po Išganytojo gimimo vyksta nekaltų vaikelių žudynės. Kiek daug pasaulyje nekaltųjų žudynių: motinos įsčiose, beviltiškuose vilties ieškančių žmonių keliuose, gyvenimuose daugybės vaikų, iš kurių vaikystė atimama. Šiandien jie yra kaip kūdikis Jėzus.

Taigi tarti „Taip“ Taikos Kunigaikščiui reiškia sakyti „Ne“ karui, bet kokiam karui, pačiai karo logikai, kelionei be tikslo, pralaimėjimui be nugalėtojo, beprotybei be pateisinimo. Tarti „Ne“ karui taip pat reiškia sakyti „Ne“ ginklams. Nes jei žmogui, kurio širdis nestabili ir sužeista, į rankas duodami mirties įrankiai, anksčiau ar vėliau jis jais pasinaudos. Ir kaip galima kalbėti apie taiką, jei ginklų gamyba, pardavimas ir platinimas auga? Šiandien, kaip Erodo laikais, dieviškajai šviesai besipriešinantys blogio kėslai slepiasi veidmainystės šešėliuose. Kiek daug ginkluotų žudynių vyksta tyloje, daugeliui nežinant! Žmonės, kurie nori ne ginklų, o duonos, kurie sunkiai pragyvena ir reikalauja taikos, nežino, kiek valstybės pinigų išleidžia ginkluotei. Tačiau jie turėtų žinoti! Tebūnie apie tai kalbama, tebūnie apie tai rašoma, kad būtų žinoma, kokie interesai ir nauda tampo karų virvutes.

Izaijas, pranašavęs apie Taikos Kunigaikštį, rašė, kad ateis diena, kai žmonės nesimokys kariauti, kai savo kalavijus perkals į arklus, o ietis padarys į pjautuvus (plg. Iz 2, 4). Su Dievo pagalba siekime, kad ta diena priartėtų!

Ta diena tepriartėja Izraeliui ir Palestinai, kur karas žlugdo šių šalių žmonių gyvenimus. Apkabinu juos visus, ypač Gazos Ruožo ir visos Šventosios Žemės krikščionių bendruomenes. Širdyje nešiojuosi sielvartą dėl spalio 7 d. siaubingo išpuolio aukų ir atnaujinu raginimą kuo greičiau išlaisvinti vis dar įkaitais laikomus žmones. Meldžiu nutraukti karines operacijas, kurių siaubingi padariniai – nekaltų civilių žūtis, ir pagerinti beviltišką humanitarinę padėtį sudarant galimybes teikti pagalbą. Tenebūna kurstomi smurtas ir neapykanta, bet Palestinos klausimas tebūnie sprendžiamas nuoširdžiu ir atkakliu dialogu, paremtu tvirta politine valia ir su tarptautinės bendruomenės pagalba.

Atsimenu kenčiančios Sirijos ir Jemeno žmones, galvoju apie brangius Libano gyventojus ir meldžiuosi, kad jie greitai atgautų politinį ir socialinį stabilumą.

Žvelgdamas į Kūdikėlį Jėzų meldžiu taikos Ukrainai. Atnaujinkime savo dvasinį ir žmogišką artumą be jos kenčiantiems žmonėms, kad kiekvieno iš mūsų palaikomi jie pajustų Dievo meilės konkretumą.

Tegul priartėja taikos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano diena. Jos sulaukti tepadeda humanitarinės iniciatyvos, saugus perkeltųjų asmenų sugrįžimas į savo namus, pagarba kiekvienos bendruomenės religinėms tradicijoms ir kulto vietoms.

Nepamirškime įtampos ir konfliktų, krečiančių Sahelio, Afrikos Kyšulio regionus, Sudaną, taip pat Kamerūną, Kongo Demokratinę Respubliką ir Pietų Sudaną.

Tepriartėja diena, kai Korėjos pusiasalyje bus atkurti broliški ryšiai, atsivers dialogo ir susitaikymo keliai, galintys sukurti sąlygas ilgalaikei taikai.

Tegul Dievo Sūnus, tapęs nuolankiu Kūdikiu, įkvepia Amerikos žemyno politinę valdžią ir visus geros valios žmones rasti tinkamus sprendimus socialiniams ir politiniams nesutarimams įveikti, kovoti su žmonių orumą žeidžiančiomis skurdo formomis, panaikinti nelygybę ir spręsti skausmingą migracijos reiškinį.

Prakartėlėje gulintis Kūdikis mūsų prašo, kad būtume balsas tų, kurie neturi balso: balsas nekaltųjų, mirštančių dėl vandens ir duonos stygiaus; balsas tų, kurie negali rasti darbo arba jį prarado; balsas tų, kurie yra priversti bėgti iš tėvynės ieškodami geresnės ateities, rizikuodami savo gyvybe varginančiose kelionėse ar patekę į jokių skrupulų neturinčių prekeivių žmonėmis nagus.

Broliai ir seserys, artėja Jubiliejaus malonės ir vilties laikas, kurį pradėsime po metų. Tebus šis pasirengimo laikotarpis proga atsiversti mūsų širdims; sakyti „Ne" karui ir „Taip“ taikai; su džiaugsmu atsiliepti į kvietimą Viešpaties, kuris, kaip pranašavo Izaijas, mus ragina nešti gerąją naujieną vargdieniams, paguosti prislėgtųjų, skelbti belaisviams laisvės, atidaryti kalėjimo duris kaliniams (plg. Iz 61, 1).

Šie žodžiai išsipildė Jėzuje (plg. Lk 4, 18), šiandien gimusiame Betliejuje. Priimkime jį, atverkime savo širdis jam, Išganytojui, Taikos Kunigaikščiui!