Popiežius Romos kurijos vadovams: klausytis, įžvalgiai tyrinėti, nestovėti vietoje
„Per Kalėdas mūsų širdis žadina stebinanti žinia: Dievas ateina pas mus, Dievas yra čia, tarp mūsų, ir jo šviesa visiems laikams nugalėjo pasaulio sutemas, – pradėjo popiežius savo kalbą kardinolams, vyskupams, o nuo neseniai taip pat seserims vienuolėms bei pasauliečiams, einantiems vadovaujamąsias pareigas Vatikane. – Mums reikia vis iš naujo įsiklausyti į šį skelbimą ir jį priimti, reikia ypač šiais laikais, liūdnai paženklintais karo smurto, pavojų, kurie gresia dėl klimato kaitos, skurdo, kančios, bado ir kitų mūsų laikų žaizdų. Mus guodžia žinia, kad net ir tarp dabartinio meto skausmo Dievas yra su mumis. Jis gimė ir visiems atnešė meilę, artumą, atjautą ir švelnumą.“
„Mylimieji, turime įsiklausyti į pas mus ateinančio Dievo skelbimą, įžvelgti jo buvimo ženklus ir eiti kartu su juo.“ Pasitelkęs šiuos tris raktažodžius – klausytis, įžvelgti, eiti – toliau popiežius kalbėjo apie tarnystę, kurią yra pašaukta atlikti Romos kurija. Kiekvieną iš šių trijų aspektų Pranciškus susiejo su pagrindiniais Evangelijose aprašomo Kalėdų slėpinio veikėjais – Dievo Motina, Jonu Krikštytoju ir gimusio Kūdikio pagarbinti atkeliavusiai išminčiais iš Rytų šalies (trimis karaliais).
Švenčiausioji Mergelė Marija yra įsiklausymo į Dievo balsą pavyzdys. „Ji mums primena, kad pirmasis didysis Dievo įsakymas yra „Klausykis, Izraeli“ (Įst 6, 4), nes, kad galėtume vykdyti bet kokį įsakymą, pirmiausia turime užmegzti santykį su Dievu, priimti jo meilės dovanas. Iš tiesų klausytis yra biblinis veiksmažodis, reiškiantis ne tik klausymąsi, bet įsitraukimą širdimi, visu gyvenimu. Klausytis širdimi yra kur kas daugiau nei žinios išklausymas ar keitimasis informacija. Tik vidinis klausymasis gali užčiuopti kito troškimus ir poreikius, užmegzti santykį. Klausymasis visada yra kelionės pradžia.“
Popiežius sakė, kad, deja, žmonės bendraudami su kitais dažnai yra panašūs į plėšrius vilkus: tuoj pat mėgina perrėkti kito žodžius jų neišklausę, iškart išlieja savo įspūdžius ir vertinimus. Klausymuisi visada reikia ne tik vidinės tylos, bet ir tylos akimirkos tarp klausymosi ir atsakymo. Pirmiausia klausomės, tada tyloje priimame, ką išgirdome, apmąstome, interpretuojame ir tik tada galime duoti atsakymą. Viso to išmokstame maldoje, nes ji praplečia širdį, nuverčia nuo pjedestalo mūsų egocentrizmą, moko klausytis kitų ir skatina kontempliacijos tylą. Pasak Pranciškaus, tokio klausymosi meno labai reikia ir Kurijai. Svarbiau už visas vykdomas pareigas ir visus atliekamus vaidmenis turi būti nuoširdūs santykiai, kuriuose nebūtų formalizmo, kurie vadovautųsi evangeline dvasia, o svarbiausia, kad būtų įsiklausoma.
Įsiklausyti vieniems į kitus – tai sąlyga, kad galėtume vadovautis įžvalgumu kaip veiklos metodu, sakė popiežius, pereidamas prie antrojo raktažodžio. Tai suprasti padeda Jono Krikštytojo pavyzdys. Žinome šio pranašo didybę, jo pamokslavimo griežtumą ir veržlumą. Vis dėlto, kai atėjo Jėzus ir pradėjo savo tarnystę, Jonui teko išgyventi tikėjimo krizę. Jis skelbė ateinantį Viešpatį, galingą Dievą, kuris teis nusidėjėlius, kiekvieną medį, neduodantį vaisių, įmes į ugnį. Tačiau toks Mesijo įvaizdis sudužo pamačius Jėzaus darbus, žodžius ir stilių, visiems rodomą atjautą ir gailestingumą. Pamatęs šį didelį skirtumą Krikštytojas suprato, kad reikia įžvalgumo, reikia naujo žvilgsnio.
Įžvalgumas – tai dvasinio gyvenimo menas, padedantis atsisakyti pretenzijos viską žinoti, manyti, kad gyvenime pakanka laikytis taisyklių, vien tik kartoti išmėgintus pavyzdžius, nepagalvojant, kad Dievo slėpinys visada mus pranoksta, kad žmonių gyvenimas ir supanti tikrovė yra ir visada išlieka pranašesni už idėjas ir teorijas. Būtina vadovautis dvasiniu įžvalgumu, stengtis suprasti Dievo valią, suabejoti vidiniais savo širdies polinkiais ir tik po to rinktis ir priimti sprendimus. Tokio įžvalgumo būtinai reikia dirbantiems Romos kurijoje, sakė Pranciškus. Reikia būti klusniems Šventajai Dvasiai, gebėti pasirinkti gaires ir priimti sprendimus ne pagal pasaulio kriterijus ar tiesiog mechaniškai taikant galiojančiais taisykles, bet pagal Evangeliją.
„Švenčiausioji Mergelė Marija moko klausymosi, Jonas Krikštytojas – įžvalgumo, o dabar trečiasis žodis – eiti, keliauti, primenantis išminčius. Jie savo pavyzdžiu skelbia, kaip svarbu leistis į kelionę. Jei nuoširdžiai priimame Evangelijos džiaugsmą, jis skatina judėjimą, troškimą sekti, išprovokuoja išėjimą iš savęs ir nukreipia mus į susitikimą su Viešpačiu, į gyvenimo pilnatvę“, – kalbėjo popiežius. Reikia visada atsiminti, kad krikščioniškasis tikėjimas – tai ne to, ką jau žinome, patvirtinimas, ne įsikibimas į formules, ne lengvi ir greiti atsakymai į sudėtingas gyvenimo problemas. Priešingai, kai Dievas kviečia, jis visada skatina leistis į kelionę, kaip tai darė Abraomas, Mozė, pranašai ir visi Viešpaties mokiniai. Taip pat ir tarnystė Kurijoje turi būti kelionė. Negalima nustoti ieškoti ir gilintis į tiesą, reikia nugalėti pagundą stovėti vietoje ar blaškytis po savo baimių labirintus. „Esame kviečiami leistis į kelionę, kaip tai darė išminčiai iš Rytų šalies, sekdami paskui Šviesą, kuri visada nori mus vesti pirmyn ir kuri kartais verčia mus ieškoti neištirtų takų ir veda naujais keliais“, – sakė Pranciškus.
Asmeniškai pasveikinęs kiekvieną audiencijos dalyvį ir palinkėjęs džiugių Kalėdų ir laimingų metų, popiežius jiems taip pat padovanojo po tris savo knygas – kalbų ir homilijų rinkinius. Viena jų – „Dešimt Kalėdų drauge“, kurioje publikuojamos visos nuo pontifikato pradžios per kalėdinius susitikimus su Kurijos vadovais Pranciškaus sakytos kalbos. (jm / Vatican News)
