Popiežius: Dievas savo žodžiu mus traukia prie savęs ir siunčia pas kitus
Mišių homiliją popiežius pradėjo primindamas šios dienos Evangelijos ir pirmojo skaitinio iš Jonos knygos žodžius. „Jėzus tarė: „Eikite paskui mane!“ [...] Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.“ (Mk 1, 17–18). „Atėjo Jonai Viešpaties žodis: „Kelkis ir eik į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau.“ Paklusdamas Viešpaties žodžiui, Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę.“ (Jon 3, 1–3).
„Dievo žodis išlaisvina Šventosios Dvasios galią, – sakė Pranciškus. – Tai galia, kuri patraukia žmogų prie Dievo, kaip tai padarė tiems jauniems žvejams, nutviekstiems Jėzaus žodžių. Tai galia, kuri siunčia pas kitus, kaip atsitiko su Jona, iškeliavusiu pas tuos, kurie buvo nutolę nuo Viešpaties. Taigi žodis traukia prie Dievo ir siunčia pas kitus. Jis nepalieka mūsų užsidariusių savyje, bet išplečia širdį, priverčia pakeisti kryptį, pakeisti įpročius, atveria naujas galimybes, atveria neįsivaizduojamus horizontus.“
Jėzus – Dievo Žodis – trokšta, kad taip atsitiktų su kiekvienu iš mūsų, tęsė popiežius. Kaip pirmuosius mokinius, taip ir mus Jėzus nori išjudinti iš mūsų kasdienės rutinos. Jis kviečia mus kartu su juo išplaukti į jūrą dėl kitų. Žodis sužadina misiją, padaro mus Dievo pasiuntiniais ir liudytojais pasauliui, kuriame skamba daugybė žodžių, bet iš tikrųjų jis negirdi žodžio, kurio yra ištroškęs. Popiežius paminėjo kelis garsius šventuosius, kuriems Dievo žodžio skaitymas ir kontempliavimas suteikė naują misiją: krikščionių vienuolystės pradininką šv. Antaną, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, šv. Pranciškų Asyžietį.
Vis dėlto žinome, kad daugeliui žmonių taip nenutinka. Dažnai ir mes girdime Dievo žodį, tačiau jis pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Kodėl taip yra? Galbūt todėl, kad esame kurti šiam žodžiui. Esame užvaldyti tūkstančio žodžių, bet Dievo žodį praleidžiame pro ausis. Girdime jį, bet nesiklausome; klausomės, bet nesilaikome jo; laikomės jo, bet neleidžiame, kad jis mus skatintų keistis. Tačiau, pasak Pranciškaus, rimčiausia tokio kurtumo priežastis yra ta, kad mes šiuo žodžiu nesimeldžiame.
Toliau homilijoje grįžęs prie šio sekmadienio Evangelijos teksto popiežius atkreipė dėmesį į du žvejų atsako į Jėzaus žodį momentus: jie paliko tinklus ir nuėjo su Jėzumi.
Jie paliko valtį ir tinklus, paliko visą iki tol gyventą savo gyvenimą. Iš tiesų mums labai sunku palikti tai, kas mums teikia saugumą, palikti savo įpročius. Tačiau tie, kurie atsako į Dievo kvietimą, kurie priima jo žodį, išsilaisvina iš tinklų, į kuriuos buvo įsipainioję, nes gyvasis žodis suteikia naują prasmę gyvenimui, gydo sužeistą atmintį. Antrasis momentas – palikę, kas buvo praeityje, mokiniai nusekė paskui Jėzų. Jo žodis, išlaisvindamas mus iš praeities ir dabarties pinklių, daro mus brandžiais priimti tiesą ir meilę, atgaivina širdį, ją supurto, apvalo nuo veidmainystės, pripildo vilties.
„Broliai ir seserys, tegul Dievo žodžio sekmadienis padeda mums su džiaugsmu sugrįžti prie tikėjimo, kuris gimsta klausantis Jėzaus, gyvojo Dievo Žodžio. Sugrįžkime prie šaltinio, kad galėtume pasiūlyti pasauliui gyvojo vandens, kurio jis pats neranda, – sakė Pranciškus. – Aplink mus, visuomenėje, socialiniuose tinkluose, skamba daug triukšmingų žodžių, o mes stenkimės visada girdėti gelbstintį švelnų Dievo žodį.“ (jm / Vatican News)
