Kristaus Krikšto sekmadienio „Viešpaties angelas“: dovana, kurią gavome

Sekmadienį, sausio 7 d., popiežius Pranciškus vadovavo Kristaus Krikšto iškilmės vidudienio maldos susitikimui ir komentavo iškilmės skaitinį iš Evangelijos pagal Morkų (Mk 1, 7–11), pasakojusį apie Joną, kuris prie Jordano upės atlikdavo apvalymo apeigas – todėl buvo vadintas Krikštytoju – kviesdamas atsiversti ir palikti nuodėmę už nugaros.

Žmonės keliavo krikštytis, nuolankiai ir nuoširdžiai, basomis kojomis, apnuoginta širdimi, o kartu su jais atėjo ir Jėzus. Savo tarnystę jis pradėjo parodydamas, jog nori būti arti nusidėjėlių, nes atėjo dėl jų – dėl mūsų visų.

Skaitome, jog tądien viskas buvo kitaip, nei kitomis dienomis. Jonas Krikštytojas, pamatęs Jėzų, kuris, rodos, nesiskiria nuo kitų, prabyla apie „galingesnį už jį“, krikštysiantį ne vandeniu, o Šventąja Dvasia. Jėzui išbridus iš upės, prasivėrė dangus ir Dvasia, tarsi balandis, nusileido ant jo. O iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.

Evangelisto pasakojimas, pasak popiežiaus Pranciškaus, Jėzų apreiškia kaip Dievo Sūnų, kita vertus, pasakoja mums kaip per krikštą ir mes tampame Dievo vaikais. Jėzaus krikštas skiriasi nuo Jono krikšto – tai ne simbolinė apeiga, bet tikra naujo – amžinojo – gyvenimo dovana. Tai malonės ir bendrystės su Dievu Tėvu, Sūnumi ir Dvasia įvykis, kuris mus panardina į begalinį Dievo glėbį ir perduoda jo gelbstinčią meilę.

Tai įvyksta per krikštą: Dievas įžengia į mus, ištyrina ir išgydo mūsų širdis nuo nuodėmės, padaro mus savo vaikais visiems laikams, savo tauta ir šeima, rojaus paveldėtojais (žr. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1279 sk.). Dievas tampa artimas visam laikui. Todėl krikštas yra naujo gyvenimo dovana: Jėzuje tampame amžinai mylimais Dievo vaikais.

Štai kodėl svarbu žinoti savo krikšto dieną ir ją švęsti, pažymėjo popiežius Pranciškus, paraginęs ieškoti, prisiminti ir atrasti savo krikšto datą, o šiandien padėkoti Viešpačiui, nes nuo krikšto momento jis yra ne tik su mumis, bet ir mumyse. Taip pat dėkokime jam už tėvus, atvedusius mus prie krikštijimo indo, už tuos, kurie teikė sakramentą, už krikštatėvį ir krikštamotę, už bendruomenę, kurioje jį priėmėme.

„Paklauskime savęs: ar suvokiu, kokią didžiulę dovaną turius savyje per krikštą?“, – paragino Pranciškus. Ar matau savo gyvenime Dievo, kuriam esu mylimas sūnus, mylima dukra, buvimo šviesą? Prisimindami savo krikštą, svetingai priimkime Dievo buvimą mumyse.

Tai galime padaryti kryžiaus ženklu, kuris mumyse įbrėžia Dievo, mylinčio mus ir norinčio būti su mumis, malonės atminimą. „Darykime tai kartu: vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“, – pakvietė popiežius Pranciškus.

„Marija, Dvasios šventove, padėk mums švęsti ir priimti stebuklus, kuriuos Viešpats daro mumyse“, – meldė jis. (RK / Vatican News)