Popiežiaus audiencija italų pedagogo atminimo komitetui
Lorenzo Milani (1923–1967) gimė turtingoje šiaurės Italijos miestiečių šeimoje. Būdamas dvidešimties metų atsivertė į katalikybę ir įstojo į kunigų seminariją. Tapęs kunigu atsidėjo visuomenės paribiuose gyvenančio jaunimo ugdymui. Susirgęs vėžiu mirė sulaukęs vos 44 metų.
Pagrindinis kunigo Lorenzo Milani gyvenimo įvykis buvo jo atsivertimas. Jis leidžia mums visapusiškai suprasti jo asmenį, iš pradžių nerimastingai ieškantį gyvenimo prasmės, o paskui, sekant Kristumi, pilnatviškai gyvenimo prasmę įgyvendinusį, sakė Pranciškus.
Kunigas L. Milani gyveno ir vykdė savo tarnystę socialinių ir ekonominių permainų pokario Italijoje laikais, kai industrializacija pradėjo daryti didelę įtaką tradiciniam kaimo pasauliui, kai valstiečiai ir jų vaikai pradėjo dirbti darbininkais, atitoldami nuo savo kilmės visuomenės. Įžvalgus ir atviros širdies kunigas ėmėsi darbo, siekdamas pagerinti darbininkų vaikų švietimo kokybę ir pasipriešinti industrializacijos sukeltam jaunimo atitolimui nuo tikėjimo ir Bažnyčios. Jis savęs klausė, kaip Bažnyčia turėtų skelbti savo žiną, kad neturtingi žmonės ir jų vaikai neliktų vis labiau nuošalyje. Su išmintimi bei meile jis rado atsakymą švietime ir atidavė visas savo jėgas bei žinias tarnaudamas tiems, kurie kitiems yra paskutiniai, bet Evangelijai ir jam buvo pirmieji.
„Brangūs broliai ir seserys, susirinkome čia išreikšti savo dėkingumą kunigui Lorenzo Milani, nerimastingam kunigui, ištikimam Viešpačiui ir jo Bažnyčiai. Dėkojame jam už liudijimą, kurį jis mums davė kaip įpareigojantį palikimą“, – sakė Pranciškus. (jm / Vatican News)