Popiežiaus Pranciškaus naujametinė kalba diplomatiniam korpusui
Viso diplomatinio korpuso vardu popiežių pasveikino Kipro ambasadorius George Poulides. Galima priminti, kad Šventasis Sostas palaiko diplomatinius ryšius su 184 valstybėmis, įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis, Maltos Ordinu, dauguma jų turi atstovybes Romoje, o Lietuvą šiuo metu atstovauja ambasadorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.
Pasaulio paveikslas
Pranciškus padėkojo visiems diplomatinio korpuso nariams už jų bendradarbiavimą, priminė, kad praėjusiais metais Omano sultonatas paskyrė pirmąjį ambasadorių, o Šventasis Sostas paskyrė savo atstovą Vietname. 2023 metais taip pat pasirašytas 1998 metų sutartį papildantis dokumentas su Kazachstanu, palengvinantis sielovadinį darbą. Paminėtas diplomatinių santykių su Panamos Respublika šimtmetis, 60 metų santykių sukaktys su Iranu ir Korėja, penkiasdešimties – su Australija.
„Mieli ambasadoriai, per dvi pagrindines krikščionių šventes ypatingai skamba vienas žodis“, – pažymėjo popiežius. Per Kalėdas ir per Velykas, pasak jo, girdime žodį „taika“. Viena vertus, Dievas kalba apie savo taiką – taika yra Dievo dovana. Kita vertus, taika yra mūsų atsakomybė ir palaiminti yra taikdariai. Taika yra labai trapus ir tuo pat metu labai įpareigojantis žodis, turintis daug prasmių, Dabartiniu istoriniu momentu taikai yra grasinama, ji nusilpusi ir iš dalies prarasta. Tačiau Šventojo Sosto misija tarptautinėje bendruomenėje yra būti pranašišku balsu, žadinančiu sąžinę.
Pranciškus citavo garsų Pijaus XII kreipimąsi į pasaulio tautas per 1944 metų Kalėdas, kai po penkerių metų pagaliau priartėjo II Pasaulinio karo pabaiga. Žmonija, sakė popiežius, jaučia tvirtą ir aiškią valią, kad po visuotinio pasaulinio karo sukrėtimo prasidėtų nauja era. Atrodo, kad praėjus 80 metų postūmis „giliam atsinaujinimui“ prarado jėgą, konfliktų skaičius pasaulyje auga, o tai, ką jis vadina „trečiuoju pasauliniu karu dalimis“, pasak Pranciškaus, palengva virsta tikru globaliu konfliktu.
„Negaliu dar kartą nepabrėžti savo susirūpinimo dėl to, kas vyksta Izraelyje ir Palestinoje“, – sakė popiežius Pranciškus, dar kartą pasmerkęs 2023 spalio 7-ąją įvykdytą teroro aktą prieš Izraelį. „Dar kartą smerkiu tokius veiksmus ir visas terorizmo bei ekstremizmo formas: tai neišsprendžia problemų tarp tautų, bet labiau jas apsunkina ir sukelia kančių visiems“, – pažymėjo Pranciškus, paminėdamas daugybę civilių žūčių Gazoje ir sunkią humanitarinę krizę, lemtą Izraelio karinio atsako, kviesdamas paliauboms visuose frontuose, įskaitant Libaną, ir besąlygiškam įkaitų paleidimui. Jis taip pat prašė teikti humanitarinę pagalbą palestiniečiams ir užtikrinti ligoninių, mokyklų ir maldos vietų apsaugą. O tarptautinė bendruomenė turėtų ryžtingai siekti dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos – sprendimo bei suteikti specialų statusą Jeruzalei, kad pagaliau žydai ir palestiniečiai galėtų gyventi saugiai ir taikiai.
Konfliktas Gazoje dar labiau destabilizuoja trapų ir įtampos kupiną regioną. Negalima pamiršti ekonominės ir politinės krizės Sirijoje, apsunkintos praėjusio vasario žemės drebėjimo, milijonai sirų pabėgėlių atsidūrė kaimyniniuose karštuose, Jordanijoje ir Libane. Tegul būna rasti nauji sprendimai, kad žmonėms nebereiktų kentėti nuo sankcijų. Popiežius linkėjo, kad atsitiestų ir labai didelę socialinę ir politinę krizę išgyvenanti Kedrų šalis – Libanas.
Toliau kalbant apie Azijos žemyną, reikia atkreipti dėmesį į Mianmarą ir prašyti daryti viską, kad čia jaunoms kartoms būtų gražinta viltis ir orios ateities perspektyva, nepamirštant rohinjų humanitarinės padėties.
Greta šių sudėtingų situacijų yra ir vilties ženklų, sakė popiežius, paminėdamas praėjusių metų keliones į Mongoliją ir Vengrijoje, Europos širdyje, gautą svetingą priėmimą, pajaustą istorijos ir kultūros dvelksmą. Bet taip pat, dar kartą, artimą konfliktą, kurio niekas neįsivaizdavo 21 amžiaus Europoje.
Karas Europoje
„Deja, po beveik dviejų metų nuo Rusijos Federacijos vykdomo plataus masto karo prieš Ukrainą, taip trokštama taika, nepaisant daugybės aukų ir milžiniškų nuostolių, vis dar neranda vietos protuose ir širdyse“, – sakė Pranciškus, linkėdamas, kad šiai milijonus žmonių liečiančiai tragedijai nebūtų leista sklisti, kad konfliktas būtų užbaigtas derybomis ir pagal tarptautinę teisę.
Neramina ir įtempta padėtis pietų Kaukaze tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Popiežius palinkėjo, kad šalys pasiektų taikos susitarimą, kad pabėgėliai galėtų saugiai grįžti į savo namus, o įvairių religijų maldos vietos būtų gerbiamos. Tai padės sukurti pasitikėjimo klimatą.
Jei pažvelgsime į Afrikos žemyną, taip pat pamatysime milijonų žmonių, ypač Sacharos regione, kančią, kurią lėmė įvairios humanitarinės krizės, sukeltos tarptautinio terorizmo, socialinių ir politinių problemų, klimato kaitos, karinių perversmų, korupcija ir smurtu pasižyminčių rinkiminių kompanijų. Popiežius pakvietė gerbti taikos susitarimus Tigrajaus regione, taikiai spręsti problemas Etiopijoje, siekti stabilumo Afrikos Rago regione.
„Norėčiau paminėti dramatiškus įvykius Sudane, kur, deja, po dviejų mėnesių pilietinio karo vis dar nesimato pabaigos, taip pat pabėgėlių padėtį Kamerūne, Mozambike, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Pietų Sudane“, – vardijo popiežius, priminęs, jog pastaruosius du kraštus aplankė praėjusiais metais, Pietų Sudaną kartu su Anglikonų ir Škotijos Bažnyčių vyriausiaisiais ganytojais, siekdamas skatinti taiką ir susitaikymą. Amerikos žemynuose nėra atvirų karų, tačiau yra didelių įtampų, pavyzdžiui tarp Venesuelos ir Gajanos. Kitose šalyse, kaip kad Peru, stebime socialinę santarvę ir demokratines institucijas silpninančią poliarizaciją. Popiežius Pranciškus paminėjo krizę Nikaragvoje, kuri turi skausmingų pasekmių visai visuomenei, ypač Katalikų Bažnyčiai. Šventasis Sostas nenustoja kvietęs pagarbiam diplomatiniam dialogui katalikų ir visų gyventojų labui.
„Už šio paveikslo, kurį norėjau trumpai ir nepretenduodamas į išsamumą nupiešti, slypi vis labiau skilinėjantis pasaulis, o svarbiausia – milijonai žmonių: vyrų, moterų, tėvų, motinų, vaikų, kurių veidai mums dažniausiai nepažįstami ir kuriuos dažnai pamirštame“, – ambasadoriams ir ambasadorėms prie Šventojo Sosto sakė popiežius Pranciškus.
Humanitarinė teisė yra vienintelis būdas apsaugoti žmogaus orumą
Šiuolaikiniai karai, pasak jo, vyksta ne vien mūšių lauke ir įtraukia ne vien karius. Kai, rodos, nebelieka skirtumo tarp karinių ir civilinių taikinių, vienaip ar kitaip smogiama visai populiacijai, kaip įrodo įvykiai Ukrainoje ir Gazoje. Sunkūs tarptautinės teisės pažeidimai yra karo nusikaltimai, nepakanka juos įvardinti, reikia jiems užkirsti kelią. Reikia didesnio tarptautinės bendruomenės įsipareigojimo humanitarinės teisės išsaugojimui ir taikymui, nes tai vienintelis žmogiško orumo apgynimo būdas kariniuose susidūrimuose, kaip tai itin taikliai ir aktualiai pabrėžta Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje „Gaudium et spes“ (žr. 79 sk.). Proporcingai naudoti jėgą būtina ir tada, kai naudojamasi teisėtos gynybos teise.
Galbūt nesuvokiame, kad civilės aukos nėra „šalutinė žala“, bet vardus turintys žmonės, vyrai ir moterys, kurie netenka gyvybės arba visam laikui yra sužalojami. Vaikai lieka našlaičiais be ateities. Likusieji kenčia badą, troškulį ir šaltį.
„Jei sugebėtume kiekvienam iš jų pažvelgti į akis, pavadinti juos vardais, išgirsti jų asmenines istorijas, karą pamatytume tokį, koks jis yra: tai niekas kitas, o siaubinga tragedija ir „beprasmiškos skerdynės", kurios smogia kiekvieno žmogaus šioje žemėje orumui.
Kita vertus, karai gali vykti dėl milžiniško ginklų prieinamumo. Reikia nusiginklavimo politikų, nes apsigauname manydami, kad ginklai turi atgrasomąją vertę. Veikiau priešingai: ginklų prieinamumas skatina jų naudojimą ir didina jų gamybą. Ginklai kelia nepasitikėjimą ir sunaudoja išteklius. Kiek gyvybių būtų galima išgelbėti, jei tam būtų skirta tiek išteklių, kiek ginklavimuisi.
Ar ne geriau būtų investuoti į tikrą pasaulinį saugumą? Šių laikų iššūkiai peržengia sienas, kaip rodo įvairios krizės – maisto, aplinkosaugos, ekonomikos ir sveikatos – būdingos mūsų šimtmečio pradžiai. „Pakartoju pasiūlymą įsteigti Pasaulinį fondą, kad galiausiai būtų įveiktas badas ir skatinamas tvarus visos planetos vystymasis“, – sakė popiežius Pranciškus.
Grėsmę kelia branduoliniai arsenalai ir vis sudėtingesnių ir destruktyvių sprogmenų kūrimas. „Pabrėžiu dar kartą, jog gaminti ir turėti branduolinius ginklus yra nemoralu“, – sakė popiežius, linkėdamas, jog būtų atnaujintos derybos dėl vadinamojo „Branduolinio Irano susitarimo“ ir užtikrinta visų saugi ateitis.
Karų šaknys ir vaisiai
Siekiant taikos nepakanka atsikratyti karo įrankių, bet reikia rauti pačias karų šaknis, ypač badmiriavimą, nuo kurio kenčia daug planetos regionų tuo metų, kai kituose daug maisto išmetama. Kita problema – toks gamtinių išteklių išnaudojimas, kuris praturtina keletą, o skurde palieka ištisas populiacijas, kurios turėtų būti natūralios naudos gavėjomis. Su tuo susijęs ir asmenų išnaudojimas, gaunančių per mažus atlyginus ir neturinčių profesinių perspektyvų. Tarp konfliktų priežasčių yra gamtos ir aplinkos katastrofos. Kai kurių, kaip kad šimtus gyvybių nusinešusių žemės drebėjimų Maroke, Kinijoje ar itin pražūtingo sukrėtimo Turkijoje ir dalyje Sirijos, žmogaus ranka negali kontroliuoti, kaip ir potvynių Libijoje. Tačiau už kitas katastrofas atsakingas žmogaus veikimas arba neveikimas, kaip kad kirtimai Amazonijos regione, planetos plautyje, prisidedantys prie klimato krizės.
Gamtos ir aplinkos krizė buvo nesenos JT konferencijos Dubajuje (COP28) konferencijos centre, kurioje, deja, jam nepavyko sudalyvauti, sutapusi su Pasaulinės meteorologijos organizacijos pranešimu, jog praėję metai buvo šilčiausi iš 174 metų, kai atliekami matavimai. Klimato krizė reikalauja skubaus visų reagavimo. COP28 galutinis dokumentas yra drąsinantis žingsnis ir rodo galimybę atgaivinti daugiašališkumą, sprendžiant ne vien aplinkos, bet ir susijusias socialines bei politines problemas. Dabartinis dešimtmetis yra lemiamas. Rūpestis aplinka ir taika yra susiję ir skubiausi klausimai. Popiežius palinkėjo, kad kuo greičiau įvyktų pokyčiai keturiose sferose – energetinio efektyvumo didinimo, atsinaujinančių energijos šaltinių, iškastinio kuro atsisakymo ir atitinkamo gyvenimo būdo ugdyme.
„Karai, skurdas, piktnaudžiavimas mūsų bendraisiais namais ir besaikis išteklių išnaudojimas, sukeliantis gamtines nelaimes, yra priežastys, verčiančios tūkstančius žmonių palikti savo kraštą ir ieškoti taikios ir saugios ateities“, – tęsė popiežius Pranciškus, primindamas žmogiškas dramas pavojinguose migracijos keliuose Afrikoje, Lotynų Amerikoje ar Viduržemio jūros regione, prekeivių žmonėmis veikimą be skrupulų, vienus klaidžioti paliekamus nepilnamečius.
Viduržemio jūros regionas tetampa „taikos laboratorija“, dar vienos praėjusių metų kelionės Prancūzijoje ir apsilankymo Marselyje temą priminė popiežius. Pasak jo, dėl tariamos „invazijos“ baimės linkstame užsibarikaduoti, uždaryti savo širdį, tačiau Viduržemio jūros regiono pašaukimas yra žmonių, tautų ir kultūrų susitikimas bei vienas kito turtinimas. Tai nepanaikina poreikio taip reglamentuoti migracijos reiškinį, kad migrantai būtų priimti, lydimi, remiami ir integruojami gerbiant juos priimančių žmonių kultūrą, jautrumą ir saugumą. Būtina pabrėžti ir teisę likti savo gimtajame krašte ir iš to išplaukiančią būtinybę sukurti sąlygas, kad ši teisė iš tiesų galiotų.
Prieš šį iššūkį joks kraštas neturi būti paliktas pats vienas ir niekas negali manyti, kad gali jį išspręsti atskirai nuo kitų varžančiais ir represiniais potvarkiais, priimamais iš baimės ar siekiant daugiau balsų. Pagirtinas Europos Sąjungos įsipareigojimas ieškoti sprendimų ir priimti naują susitarimą, nors ir ne be trūkumų, dėl migracijos ir prieglobsčio.
Taikos keliai ir asmens vertė
„Mieli ambasadoriai, taikos kelias reikalauja pagarbos gyvybei, kiekvienai žmogaus gyvybei, pradedant negimusiu vaiku motinos įsčiose, kuri negali būti nei užgniaužta, nei paverčiama prekybos objektu. Šiuo požiūriu smerktina vadinamoji surogatinės motinystės praktika, kuri šiurkščiai pažeidžia moters ir vaiko orumą. Ji grindžiama motinos materialinių poreikių išnaudojimu. Vaikas visada yra dovana ir niekada neturi būti kontrakto objektas“, – sakė popiežius, ragindamas tarptautinę bendruomenę tokią praktiką drausti. Žmogaus gyvybė turi būti saugoma ir ginama kiekviena savo egzistencijos akimirką, deja, tenka konstatuoti, kad plinta, ypač Vakaruose ir vardan netikro gailesčio, mirties kultūra, kuri atmeta vaikus, senelius ir ligonius.
Taikos kelias reikalauja pagarbos žmogaus teisėms pagal paprastas, bet aiškias Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurios 75 metų sukaktį neseniai minėjome, formules. Tai racionaliai akivaizdūs ir visuotinai pripažinti principai. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais bandymai įrašyti naujas teises, kurios ne visiškai atitinka anksčiau apibrėžtas ir ne visada yra priimtinos, paskatino ideologines kolonizacijas, tarp kurių pagrindinį vaidmenį atlieka gender teorija. Ji labai pavojinga, nes, siekdama visus sulyginti, ištrina skirtumus. Tokios ideologinės kolonizacijos, užuot skatinusios taikos kūrimą, palieka žaizdas ir susiskaldymą tarp valstybių.
Dialogas tebūnie tarptautinės bendruomenės siela. Dabartinė situacija yra lemta ir po antrojo pasaulinio konflikto įsteigtų daugiašalės diplomatijos struktūrų susilpnėjimo. Taikos, saugumo ir bendradarbiavimo užtikrinimui sukurtos institucijos nebepajėgia suburti visų narių prie vieno stalo. Kyla veikimo po vieną arba suskilimo į klubų, į kuriuos įleidžiami tik ideologiškai artimi, rizika. Dėl ideologinių poliarizacijų ir pavienių valstybių instrumentalizavimo kyla paralyžiaus rizika ir tose organizacijose, kurios iki šiol veikė efektyviai, buvo orientuotos į bendrąjį gėrį ir techninius klausimus.
Norėdami atnaujinti bendrą taikos įsipareigojimą, turime susigrąžinti šaknis, dvasią ir vertybes, iš kurių gimė šios organizacijos, atsižvelgdami į pasikeitusias aplinkybes ir į tuos, kurie nesijaučia tinkamai atstovaujami tarptautinių organizacijų struktūrose, pažymėjo popiežius. Žinoma, reikės kantrybės, ištvermės ir sugebėjimo įsiklausyti, bet jei nuoširdžiai stengiamasi spręsti nesutarimus, galima pasiekti gerų rezultatų, kaip liudija, pavyzdžiui Belfasto arba Didžiojo Penktadienio susitarimas, padėjęs tašką trijų dešimtmečių konfliktui. Praėjusiais metais minėta jo pasirašymo 25-etis.
Taikos kelias neatskiriamas nuo politinio ir socialinio dialogo, nes tai yra pilietinio sambūvio šiuolaikinėje politinėje bendruomenėje pagrindas. 2024 metais įvairiose valstybėse įvyks rinkimai, labai svarbus metas šalies gyvenime, leidžiantis piliečiams išsirinkti savo valdančiuosius.
„Išreikšti savo nuomonę dėl jam nustatytų pareigų ir aukų. Nebūti priverstam paklusti neišklausius – tai dvi piliečio teisės, kurių išraiška yra demokratija, kaip sako pats jos pavadinimas. Šio piliečių ir valdžios kontrakto tvirtumas, dermė ir geri vaisiai leidžia nustatyti, ar demokratija iš tiesų sveika ir subalansuota, koks jos gyvybingumo ir vystymosi jėga“, – kalėdinius 1944 metų Pijaus XII žodžius dar kartą citavo popiežius Pranciškus, linkėdamas, kad ypač pirmą kartą prie balsavimo urnų ateisiantys rinkėjai jaustų atsakomybę prisidėti prie bendro gėrio per laisvą ir sąmoningą balso atidavimą. Iš kitos pusės, Benedikto XVI žodžiais, politika turėtų būti suvokiama ne kaip galios pasisavinimas, bet kaip aukščiausia meilės ir tarnavimo artimui forma.
Religijos, dialogas ir persekiojimai
Taikos kelias eina per tarpreliginį dialogą, kuris reikalauja religijos laisvės apsaugos ir pagarbos mažumoms. Skaudu konstatuoti, jog didėja skaičius šalių, kuriose, naudojantis technologija, taikomi centralizuoti religijos laisvės kontrolės modeliai. Taip pat tų, kur religinių mažumų situacija vis dramatiškesnė: kai kur jos rizikuoja išnykti dėl tiesioginio terorizmo, kultūrinio paveldo griovimo ar labiau subtilių priemonių, kaip kad atsiversti draudžiantys įstatymai, manipuliacija rinkimų normomis ir finansiniai suvaržymai.
„Labai neramina pastaraisiais mėnesiais padažnėję antisemitizmo aktai, todėl dar kartą norėčiau pakartoti, kad ši piktžolė turi būti išrauta visuomenėje, ypač per broliškumo ir kito priėmimo ugdymą“, – sakė popiežius, kuris taip pat konstatavo, kad per paskutinį dešimtmetį išaugo ir diskriminacija krikščionių atžvilgiu. Tai liečia ir nekruvinus, bet socialiai svarius lėtos marginalizacijos ir išstūmimo iš politinio bei socialinio gyvenimo arba tam tikrų profesijų reiškinius, kurie vyksta tradiciškai krikščioniškose žemėse.
„Daugiau kaip 360 milijonų krikščionių visame pasaulyje patiria didelį persekiojimą ir diskriminaciją dėl savo tikėjimo, vis daugiau jų yra priversti bėgti iš savo tėvynės“, – pridūrė Pranciškus.
Jaunimas, ugdymas ir technologijos
Taikos kelias susijęs su ugdymu, kuris yra pagrindinė investicija į ateitį, pažymėjo popiežius, prisiminęs savo susitikimą su milijonu jaunuolių Lisabonoje per praėjusių metų Pasaulines jaunimo dienas, paliudijusiu, jog vienybė yra virš konflikto, o bendrystė įmanoma ir skirtumuose. Dabartiniu laiku ugdymo iššūkis susijęs su etišku naujų komunikacijos technologijų naudojimu. Jos gali tapti melo ir netikrų naujienų skleidimo įrankiu arba susitikimo, mainų ir taikos rėmimo priemone, gali virsti nepaprastomis galimybėmis arba dideliais pavojais teisingumui ir tautoms. Dėl to, pasak Pranciškaus, paskutinę Pasaulinės taikos dienos žinią jis skyrė dirbtinio intelekto temai, vyrausiančiai ateityje.
„Būtina, kad technologinė pažanga būtų etiška ir atsakinga, išlaikytų žmogaus, kurio indėlio algoritmas arba mašina negali pakeisti ir niekada nepakeis, centrinį vaidmenį“, – sakė popiežius. Vidinis asmens orumas ir visų žmonių brolybė tebūnie kriterijus naujų technologijų vystymui. Panašiai, tegul dirbtinio intelekto technologijos stiprina, o ne kliudo asmenų tarpusavio ryšius, sveika brolybės nuostatą ir kritinį mąstymą, sugebantį įžvelgti reikalingus sprendimus. Šiuo požiūriu bus svarbios dvi 2024 metais įvyksiančios pasaulinės konferencijos apie intelektualinę nuosavybę, kuriose dalyvaus ir Šventasis Sostas ir kuriose bus kalbama taip pat apie tokias žmogaus orumo apsaugai svarbias temas, kaip kad žmogaus biologinės medžiagos ir klonavimo patentavimas.
2025 Jubiliejus
Metinį kreipimąsi į diplomatų korpusą prie Šventojo Sosto popiežius Pranciškus baigė priminimu, jog Bažnyčiai rengiasi 2025 metų Jubiliejui. Pranciškus padėkojo Italijos ir Romos miesto valdžiai už tai, kad jau dabar rengiasi priimti Šventųjų Metų piligrimus. Tarp daugybės sunkumų Jubiliejus yra skelbimas, kad Dievas niekada nepalieka savo tautos, o jo Karalystės durys visada atviros. Judėjų-krikščionių tradicijoje Jubiliejus – tai malonės metas, ne vien krikščionims, kai galima patirti Dievo gailestingumą ir jo ramybės dovaną. Tai teisingumo metas, kai atleidžiamos nuodėmės, susitaikymas įveikia neteisybę ir žemė ilsisi. (RK / Vatican News)
