Kanonizacijos Mišios. „Kai Dievas prisiliečia, atgyja tai, kas žmoguje geriausia“
Mišių Evangelijos skaitiniai šį sekmadienį kalba apie ligą, ypač apie bibliniais laikais dažną raupsų ligą. Šios ligos pavadinimas dėl ja sirgusių žmonių izoliavimo nuo visuomenės yra tapęs sąvoka, reiškiančia kito žmogaus atstūmimą. Ir mūsų laikais „raupsuotasis“ – tai žmogus, kurio kiti vengia, su kuriuo nebendrauja. Į šį aspektą atkreipė dėmesį ir popiežius sekmadienio Mišių homilijoje.
„Raupsai ir marginalizacija – tai dvi blogybės, nuo kurių Jėzus nori išvaduoti sutiktą žmogų, apie kurį kalba šio sekmadienio Evangelija, – sakė Pranciškus. – Raupsuotasis priverstas gyventi už miesto. Dėl savo ligos jis yra pažeidžiamas, tačiau užuot sulaukęs pagalbos iš savo bendrapiliečių, jis paliktas pats sau, tiksliau tariant, jį dar labiau žeidžia atskirtis ir atstūmimas.“
Kodėl žmonės taip elgėsi su raupsuotaisiais? Pirmiausia iš baimės. Buvo vengiama pavojaus apsikrėsti ir patiems susirgti šia liga. Taip pat dėl klaidingo išankstinio nusistatymo. Buvo manoma, kad jei žmogus serga tokia baisia liga, tai tikriausiai dėl to, kad Dievas jį baudžia už kokią nors jo nuodėmę. Baimė, išankstinis nusistatymas, klaidingas religingumas – tai trys didžiulės neteisybės priežastys, trys „sielos raupsų“ atmainos, dėl kurių silpnas žmogus kenčia ir yra išmetamas kaip šiukšlė. „Broliai, seserys, nemanykime, kad tai tik praeities dalykai, – tęsė Pranciškus. – Ir mūsų laikais yra labai daug atstūmimo, daug užtvarų, kurias reikia griauti, daug „raupsuotųjų“, kuriuos reikia gydyti.“
Evangelijoje minimą raupsuotąjį Jėzus paliečia ir pagydo. Išgirdęs to žmogaus pagalbos šauksmą Jėzus pasigaili, sustoja, ištiesia ranką ir paliečia jį, žinodamas, kad taip elgdamasis ir jis taps atstumtuoju kitų akyse, nes įstatymas griežtai draudė bet kokius kontaktus su šia liga sergančiais žmonėmis. Viešpats galėjo to žmogaus neliesti, būtų užtekę jį pagydyti per atstumą. Tačiau Kristus nėra toks. Jo kelias yra meilės kelias. Jis prisiartina prie kenčiančiųjų, užmezga kontaktą, paliečia jų žaizdas.
„Brangūs broliai ir seserys, mūsų Dievas neliko toli danguje, bet per Jėzų tapo žmogumi, kad paliestų mūsų skurdą. Jo prisilietimas reiškia ne tik artumą, bet ir yra gydymo pradžia. Kai leidžiame Jėzui mus paliesti, pradeda gyti mūsų vidus, širdis“, – kalbėjo Pranciškus. Kai Jėzus prisiliečia prie žmogaus, atgimsta tai, kas jo viduje yra geriausia, atgyja širdis, ima gyslomis tekėti meilės kraujas, pradeda gyti praeities klaidų žaizdos, žmogus atgauna gebėjimą mylėti. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad šiam stebuklui reikia kažkokių nepaprastų aplinkybių ir kad jis vyksta kažkokiais grandioziniais, įspūdingais būdais. Jis daugiausia vyksta paslėptoje kasdienėje meilėje: šeimoje, darbe, parapijoje ir mokykloje, gatvėje, įstaigose ir parduotuvėse, nesiekia viešumo ir nereikalauja aplodismentų.
„Broliai ir seserys, kai leidžiame Dievui prie mūsų prisiliesti, jis mums parodo tokią meilę. Jo Dvasios galia ir mes galime tapti gelbstinčios meilės liudytojais! Šiandien žvelgiame į Šv. Juozapo Mariją Antanę – Motiną Antulą. Ji buvo Dvasios keliauninkė. Ji pėsčiomis įveikė tūkstančius kilometrų per dykynes ir pavojingus kelius, kad neštų Dievą. Šiandien ji mums yra apaštališkojo užsidegimo ir drąsos pavyzdys. Melskime šventąją Mariją Antanę, kad ji ir šiandien mums padėtų.“ (jm / Vatican News)
