Trečiadienio katechezė. Liūdesys, kuris padeda, liūdesys, kuris graužia
Pirmiausia popiežius priminė, jog Bažnyčios tėvai skyrė liūdesio tipus. Yra liūdesys, kuris yra tinkamas krikščioniškajam gyvenimui ir kuris su Dievo malone virsta džiaugsmu: jo, žinoma, negalime atmesti, jis yra atsivertimo kelio dalis.
Kai kalbama apie liūdesio ydą, kalbama apie kitą liūdesio tipą, kuris įsiskverbia į sielą ir įstumia ją į paralyžiaus būseną. Su šia antrąja liūdesio rūšimi reikia ryžtingai ir visomis jėgomis kovoti, nes ji kyla iš piktojo. Pastabas apie skirtingas liūdesio rūšis aptinkame ir Pauliaus laiške korintiečiams: „Liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (2 Kor 7, 10).
Tad yra liūdesys, kuris padeda ir veda mus į išganymą. Atsiminkime palyginimą apie sūnų palaidūną: pasiekęs savo nuosmukio dugną, jis pajaučia didelį kartėlį, sukaupia jėgas ir nusprendžia grįžti pas tėvą. Geras liūdesys yra malonė, kuri padeda apverkti savo nuodėmes, atsiminti prarastą malonės būklę, liūdėti dėl prarasto mūsų tyrumo, kurį Dievas nori išsaugoti. Bet yra kitas liūdesys, kuris yra sielos liga. Jis gimsta žmogaus širdyje, kai dingsta troškimas arba viltis. „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“, – neslepia nusivylimo į Emausą keliaujantys mokiniai, kalbėdamiesi su prisiartinusiu nepažįstamuoju, kuris buvo ne kas kitas, o pats Jėzus. Liūdesio dinamika yra susijusi su praradimo patirtimi. Žmogaus širdyje gimsta viltys, kurios kartais nuviliamos. Tai gali būti ir troškimas ką nors turėti, kuris neišsipildo. O kartais ir iš tiesų svarbus įvykis, kaip kad netekimas to, kurį mylėjome.
Kai žmogų užpuola toks liūdesys, žmogaus širdis tarsi krenta į prarają, jis praranda drąsą, jaučia dvasios silpnumą, depresiją, sielvartą. Mes visi išgyvename išbandymus, kurie sukelia mumyse liūdesį, nes gyvendami susikuriame svajonių, kurios vėliau sudūžta. Tokioje situacijoje vieni, išgyvenę sukrėtimą, pasikliauja viltimi, tačiau kiti paskęsta melancholijoje, leisdami jai pūdyti širdį. Popiežius Pranciškus taip pat paminėjo paradoksą, jog kartais liūdesys tam tikra prasme tampa maloniu: nemalonumo malonumu. Liūdesys tarsi mėgaujasi nesibaigiančiu skausmu.
Labai užsitęsęs liūdesys, didinantis tuštumą, taip pat ir dėl netekties, nėra pagal Dvasią. Piktas kartėlis, dėl kurio žmogus visada randa pretekstą apsirengti aukos rūbais, negimdo mumyse sveiko ir, juo labiau, krikščioniško gyvenimo. Visi esame patyrę kažką, ką reikia išgydyti. Kitaip liūdesys iš natūralios emocijos gali virsti bloga dvasios būkle.
Liūdesio demonas yra klastingas. Dykumos tėvai jį apibūdino kaip širdies kirminą, kuris graužia ir ištuština tuos, kuriuose apsigyveno. Tačiau su juo taps lengva kovoti, jei mąstysime apie Kristaus prisikėlimą. Tikėjimas išveja baimę, o Kristaus prisikėlimas nuritina, tarsi akmenį, liūdesį. Kad ir koks pilnas būtų gyvenimas prieštaravimų, neišsipildžiusių troškimų, neįgyvendintų svajonių, prarastų draugysčių, dėl Jėzaus prisikėlimo galime tikėti, kad viskas bus išgelbėta. Pasvarstykime, ar mūsų liūdesys yra geras, ar blogas. Ir tada atitinkamai elkimės. (RK / Vatican News)
