Kryžiaus kelias prie Koliziejaus. Pranciškus sekė pamaldas iš namų

Kaip penktadienio vakarą pranešė Šventojo Sosto spaudos salė, popiežius, norėdamas patausoti sveikatą Velyknakčio vigilijai ir Velykų ryto Mišioms, nusprendė Kryžiaus kelią prie Koliziejaus sekti iš Vatikano Šv. Mortos namų.

Kryžiaus kelią sudaro keturiolika stočių – apmąstoma keturiolika Jėzaus kopimo į Golgotą įvykių, nuo nuteisimo mirties bausme iki mirusio Jėzaus kūno palaidojimo. Pranciškus šiek tiek pakeitė tradicinę keturiolikos stočių schemą – buvo praleista stotis, kurioje apmąstomas trečiasis Jėzaus parpuolimas, o pridėtas nukryžiuoto Jėzaus šauksmas: „Mano Dievo, kodėl mane apleidai“. Dvyliktoje stotyje apmąstydamas Jėzaus mirtį, Pranciškus savo parengtame apmąstyme paminėjo kartu su Jėzumi nukryžiuotam atgailaujančiam nusikaltėliui pažadėtą dangų.

Kryžiaus kelio meditaciją Pranciškus pradėjo nuo Jėzaus maldos Getsemanės sode. Jėzus mūsų prašo tik vieno: būti su juo, budėti. „Tu neprašai iš mūsų neįmanomų dalykų, prašai tik artumo. Pažadink mus, Viešpatie, iš širdžių letargo, nes ir šiandien, ypač šiandien, labai reikia, kad mes budėtume kartu su tavimi“, – rašo Pranciškus Kryžiaus kelio apmąstymo įvade.

I. Pasmerktas mirčiai Jėzus neprotestuoja, nereikalauja paaiškinti, už ką jis, nekaltas, nuteistas. „Jėzau, menkai mes tave pažįstame. Nesuprantame tavo tylėjimo, nes skubame, esame pasinėrę į savo veiklą, įsikibę į daiktus, stengiamės išsilaikyti paviršiuje, būti centre, nerandame laiko pabūti su tavimi. Viešpatie, Tėvo Žodi, padaryk, kad leistume tau tyloje veikti mumyse.“

II. Visus mus slegia gyvenimo kryžiai. Ką daryti, kai jaučiuosi gyvenimo prispaustas? Jėzus atsako: „Ateik pas mane“ ir paima mano kryžių ant savo pečių.

III. Jėzus parpuolė po kryžiumi, tačiau sukaupęs jėgas atsikėlė. Kas myli, tas vis pradeda iš naujo; kas myli, nepasiduoda, nesustoja. „Jėzau, aš prašau tavęs daugybės dalykų, bet iš tiesų man reikia tik vieno: kad mokėčiau mylėti. Ne kartą gyvenime pargriūsiu, bet noriu su meile vėl atsistoti ir eiti pirmyn, kaip tu.“

IV. Mokiniai paliko Jėzų, Judas jį išdavė, Petras – išsigynė. Jėzus liko vienas. Bet štai Motina. Nereikia žodžių. Gana jos akių, kurios nebijo žiūrėti į kančią. „Štai tavo motina, sakai mokiniui ir kiekvienam iš mūsų. Motina – tai didžiausia, po Eucharistijos, mums duota tavo dovana.“

V. Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių. „Jėzau, kaip dažnai, susidūrę su gyvenimo iššūkiais, norime viską daryti patys. Jėzau, padėk nesiginti nuo tavo meilės, padaryk, kad leistume tau mus mylėti.“

VI. Daug žmonių stebėjo barbarišką Jėzaus egzekuciją. Nepažindami Jėzaus, nežinodami tiesos jie teisė ir smerkė. Tai vyksta ir šiandien, nereikia net makabriškos procesijos, užtenka klaviatūros, kad galėtum įžeidinėti ir skelbti nuosprendžius. Daugybė teisia, tačiau štai viena moteris skinasi kelią per minią. Ji eina prieš srovę su užuojautos drąsa. „Jėzau, įžiebk manyje troškimą būti paguoda kitiems tavo vardu.“

VII. Kryžius slegia. Kai esu gyvenimo prispaustas, užgauliojamas ir kitų nesuprastas, suprantu, galiu įsivaizduoti, ką jautė Jėzus. „Įrėžk, Viešpatie, į mano širdį tikrumą, kad iš tiesų atsistoju tik tada, kai tu mane pakeli. Naujas gyvenimas prasideda ne nuo mano pasiryžimo, bet nuo tavo atleidimo.“

VIII. Sutiktos moterys rauda dėl neteisingai nuteisto Jėzaus. „O ar mano maldoje yra vietos ašaroms? Ar susigraudinu matydamas tave – už mane nukryžiuotą meilę? Ar verkiu matydamas pasaulio tragedijas? Jėzau, sukrėsk mano vidų, suteik man ašarų malonę.“

IX. Leisdamas, kad budeliai nuplėštų drabužius, Jėzus mane ragina nusivilkti viską, kas nereikalinga, matyti jį žmonėse, kurie kenčia, iš kurių atimtas orumas, kurie žeminami ir iš kurių tyčiojamasi.

X. Prikaltas prie kryžiaus Jėzus ne tik atleidžia, bet ir pateisina nusidėjėlį žmogų. „Tėve, jie nežino ką daro.“ Golgotos viršūnėje Jėzus atskleidžia užtarimo maldos galią. „Mokyk mus melstis ne tik už save ir savo artimuosius, bet ir už tuos, kurie mūsų nemyli ir mus skriaudžia.“

XI. Kaip suprasti Jėzaus šauksmą: „Tėve, kodėl mane apleidai?“ Šis šauksmas rodo, kaip giliai Jėzus pasinėrė į mūsų skausmo bedugnę. Jis tai padarė dėl mūsų, kad tada, kai matome tik tamsą, kai viskas žlunga ir dūžta, nebesijaustume vieni, bet tikėtume, jog jis yra su mumis.

XII. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus pakeitė istorijos eigą. Iš kryžiaus, kančios simbolio, padarė meilės ikoną; iš mirties įrankio – tiltą į gyvenimą. Mirdamas jis kartu su juo mirštantį plėšiką padarė šventuoju. „Primink man, Jėzau, kad ir mano malda gali pakeisti istoriją.“

XIII. Marija laiko ant rankų mirusio Jėzaus kūną. „Marija, paimk mane į savo rankas ir pasilenk prie mano žaizdų. Gailestingumo Motina, mes gyvename negailestingais laikais ir mums labai reikia gailestingumo.“

XIV. Juozapas iš Arimatėjos drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė leisti palaidoti Jėzų. Juozapas padovanojo Jėzui kapą, kurį sau buvo parengęs. Drąsus prašymas, atkali malda duoda vaisių ir padeda pereiti net per mirties tamsą. Meilė nelieka be atsako, bet duoda naują pradžią. Tas padovanotas kapas – unikalus visoje istorijoje – tapo gyvybės šaltiniu.

(jm / Vatican News)