Popiežius „Kūdikėlio Jėzaus“ ligoninei: jūsų jėga – meilė, kurią dovanojate
Šią ligoninę 1869 m. įkūrė italų aristokratų Savelli šeima. 1924 m. ligoninė buvo perduota Šventajam Sostui ir nuo to laiko yra jo išlaikoma ir administruojama. Šiuo metu „Kūdikėlio Jėzaus“ ligoninė, be centrinės būstinės prie pat Vatikano, turi kelis kitus padalinius Romoje ir kitur Italijoje. Prieš mėnesį buvo pasirašyta Šventojo Sosto ir Italijos vyriausybės sutartis dėl naujų ligoninės pastatų statybos Romos mieste, į kuriuos persikels pagrindiniai ligoninės skyriai.
Šeštadienio rytą susitikęs su ligoninės bendruomene popiežius tarė keletą sveikinimo žodžių, o šiai progai parengtą jo kalbą perskaitė audiencijoje dalyvavęs kunigas, dirbantis Valstybės sekretoriate.
Popiežius savo kalboje atkreipia dėmesį į tris šios ligoninės svarbą atskleidžiančius aspektus – dovanojimą, globą, bendruomeniškumą. Kalbėdamas apie ligoninę kaip dovaną, popiežius visų pirma primena, kad būtent kaip dovana ji buvo prieš 100 metų perduota Šventojo Sosto globai. Per pastarąjį šimtmetį ji labai išsiplėtė ir tapo vienu didžiausių pediatrinės slaugos ir tyrimų centrų Europoje. Tačiau dovanos elementas išlieka esminis jos pašaukime. Ir toliau ligoninės veikla grindžiama neatlygintinumo, dosnumo, nuolankumo vertybėmis.
Antrasis aspektas – globa. Tai konkretus atsakas į šeimų, kurių vaikai serga, prašymus. Globa – tai ne tik gydymas ir kasdienė rūpestinga slauga, bet taip pat nuolatinės pastangos biomedicininių tyrimų srityje. Popiežius ragina daryti viską, kas įmanoma, ypatingą dėmesį skiriant pažeidžiamiausiems, sunkiomis, retomis ar itin retomis ligomis sergantiems pacientams. Popiežiaus kalboje taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad ši ligoninė dosniai dalijasi su kitais savo patirtimi ir mokslo pasiekimais, sudaro galimybę tobulintis gydytojams iš Afrikos, Azijos ir Artimųjų Rytų šalių.
Trečiasis aspektas – bendruomeniškumas. Vieniems tai reiškia visą gyvenimą apimantį pasiaukojimą, kitiems – savo laiko aukojimą savanorystei, dar kitiems – kraujo donorystę. Popiežius paminėjo ir tuos tikro herojiškumo reikalaujančius atvejus, kada meilė kai kuriuos tėvus paskatina sutikti paaukoti savo mirusio vaiko organus.
Galiausiai popiežius prisipažįsta, kad, kai jis lanko šią ligoninę, labai giliai išgyvena du jausmus – liūdesį dėl sergančių vaikų ir jų tėvų kančių, bet kartu ir didelę viltį, matydamas, kas daroma, kad vaikai būtų išgydyti. (jm / Vatican News)
