Trečiadienio katechezė. Neišlėkti iš kelio padeda protingumo dorybė
Protingumas, teisingumas, stiprybė ir susivaldymas yra keturios pagrindinės (kardinaliosios) dorybės. Jos priklauso senosios išminties, ypač graikų filosofų, paveldui. Šio paveldo ir krikščionybės susitikimo bei įkultūrinimo vyksme dorybės buvo viena iš įdomiausių ir svarbiausių temų.
Viduramžių mąstytojų darbuose dorybių pristatymas neapsiriboja paprastu teigiamų sielos savybių išvardijimu. Teologai, perėmę klasikinių autorių mintis krikščioniškojo apreiškimo šviesoje, įsivaizdavo septynias dorybes – tris teologines ir keturias kardinalias – kaip savotišką gyvą organizmą, kuriame kiekviena dorybė turi harmoningai užimti savo vietą. Esama pagrindinių dorybių ir papildomų dorybių, tarsi kolonų ir jų kapitelių. Turbūt niekas geriau už viduramžių katedros architektūrą neperteikia idėjos apie žmoguje egzistuojančią harmoniją ir jo nuolatinę įtampą siekti gėrio.
Tad ką galima pasakyti apie protingumą arba išmintingumą? Tai tikrai nėra paprastas atsargumas, nėra dvejojančio ir nežinančio ką daryti žmogaus dorybė. Protingumas reiškia, kad žmogaus veiksmai yra lemiami jo proto ir laisvės. Išmintingas žmogus yra kūrybingas: jis svarsto, sveria, stengiasi suprasti tikrovės sudėtingumą ir neleidžia savęs užvaldyti emocijoms, tinginystei, spaudimui, iliuzijoms.
Pasaulyje, kuriame dominuoja išorė, paviršutiniškos mintys, gėrio bei blogio banalumas, verta pakartoti senąją išmintingumo pamoką.
Šv. Tomas, eidamas Aristotelio pėdomis, jį pavadino recta ratio agibilium („teisinga veikimo taisyklė“). Tai gebėjimas valdyti veiksmus taip, kad jie būtų nukreipti į gėrį. Todėl protingumas taip pat vadinamas „dorybių vairininku“. Išmintingas žmogus yra tas, kuris geba rinktis. Kol skaitome apie gyvenimą knygose, jis lengvas, tačiau kasdienybės vėjų ir bangų sūkuryje yra kitaip, dažnai esame neužtikrinti ir nežinome, kuriuo keliu eiti.
Išmintingas žmogus nesirenka atsitiktinai: jis žino, ko nori, tada apmąsto situacijas, prašo patarimų ir, turėdamas platų akiratį bei vidinę laisvę, pasirenka, kuriuo keliu eiti. Tai nereiškia, kad nepadarys klaidų, nes esame žmonės su ribomis. Bet bent jau neišlėks iš kelio dideliuose posūkiuose. Jei kiekvienoje aplinkoje atsiranda tų, kurie problemas atmeta paviršutiniškais juokeliais arba visada konfliktuoja, tai protingumas yra savybė tų, kurie pakviesti valdyti: jie žino, kad išlaikyti tvarką yra sunku, kad yra daug požiūrių ir reikia stengtis juos suderinti, kad reikia siekti gėrio visiems, o ne vienam.
Protingumas taip pat moko, kad, kaip kartais sakoma, „nepriekaištingas yra gero priešas“. Per didelis uolumas ir skubėjimas tam tikrose situacijose, kur reikia laipsniškumo, gali sukelti nelaimių, nesusipratimų ir konfliktų, net smurtą.
Išmintingas žmogus moka puoselėti praeities atmintį ne todėl, kad bijo ateities, bet todėl, kad žino, jog tradicija yra išminties paveldas. Gyvenimas susideda iš nuolatinio senų ir naujų dalykų persidengimo, ir nėra gera visada galvoti, kad pasaulis prasideda nuo mūsų, kad problemas turime spręsti iš naujo. Išmintingas žmogus taip pat yra įžvalgus, numatantis. Nusprendęs, kokio tikslo siekia, jis pasirūpina priemonėmis jam pasiekti.
Daug Evangelijos epizodų ugdo išmintingumui arba protingumui. Išmintingas yra tas, kuris stato namą ant uolos, o ne ant smėlio (žr. Mt 7, 24–27). Išmintingos yra mergaitės, kurios pasiima aliejaus savo žibintams ir paikos tos, kurios nenumato, kad jo prireiks (žr. Mt 25, 1–13).
Krikščioniškas gyvenimas yra paprastumo ir įžvalgumo derinys. Rengdamas mokinius misijai, Jėzus pataria: „štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (žr. Mt 10, 16). Tarsi sakytų, jog Dievas ne tik nori, kad būtume šventieji, bet kad būtume išmintingi šventieji, nes be išmintingumo užtenka akimirkos, kad pamestume kelią. (RK / Vatican News)
