Popiežius Venecijoje: pasiryžkime atrasti mumyse glūdintį neįtartą grožį

Pranciškus per susitikimą pažymėjo, kad troško, jog šis jo apsilankymas ir susitikimas su kalinėmis būtų ne oficialus popiežiaus vizitas, o proga susitikti, vieni kitiems dovanoti laiko, pasidalyti malda, artumu, brolyste ir seseryste.

Popiežius savo kalboje pripažino, kad įkalinimas yra sunki gyvenimo tikrovė, tačiau patikino, kad kalėjimas taip pat gali tapti moralinio ir apčiuopiamo atgimimo vieta, kurioje moterų ir vyrų orumas būtų ne izoliuojamas, o atskleidžiamas, kurioje gyvenimo aplinkybių užgniaužti ar „įkalinti“ talentai ir gebėjimai galėtų vėl atsiskleisti dėl visų gerovės.

Popiežius patikino, kad kalėjimo patalpose įrengtas Vatikano paviljonas Venecijos bienalėje, meninis projektas, prie kurio įgyvendinimo prisidėjo Džiudekos kolonijoje kalinamos moterys, yra pavyzdys, jog buvimas kalėjime gali ženklinti pradžią kažko nauja atradus mumyse glūdintį net neįtartą grožį. Todėl, anot popiežiaus, gyvybiškai svarbu, kad kalėjimų sistema suteiktų kalinamiesiems reikalingus įrankius ir erdves jų žmogiškam, dvasiniam, kultūriniam ir profesiniam ugdymui, jog tokiu būdu būtų sudarytos sąlygos jų sugrįžimui į normalų gyvenimą. Orumą reikia ne izoliuoti, o suteikti jam naujas galimybes, pažymėjo popiežius.

Popiežius prašė neužmiršti, kad visi žmonės – „visi mes, taip pat ir  aš”, sakė Pranciškus, esame padarę klaidų, už kurias reikia atleisti, ir turime žaizdų, kurias reikia užgydyti, ir kad visi galime tapti išgydytaisiais, kurie neša gydymą kitiems, gavusiaisiais atleidimą, kurie neša jį kitiems, atgimusiaisiais, kurie neša atgimimą kitiems. Atnaujinkime mūsų pasitikėjimą ateitimi! Pasiryžkime pradėti kiekvieną dieną sakydami: pradėkime dabar!“ (SAK / Vatican News)