Pranciškus Katalikų veikimo judėjimui: tegul jus išskiria mokėjimas apkabinti
Apkabinimas, pažymėjo Šventasis Tėvas, yra vienas iš spontaniškiausių žmogiškų gestų. Žmogaus gyvenimas prasideda tėvų glėbiu, kuriuo jis pasveikinamas ir priimamas. Po to bus daugybė kitų apkabinimų, suteikiančių prasmę ir vertę, įskaitant paskutinį, prieš baigiant žemiškąją kelionę. Žmogaus gyvenimas taip pat yra apkabintas jį mylinčio Dievo – jis pamilo mus pirmas ir visada mūsų laukia, kai pasiklystame, kaip pasakoja Evangelijos palyginimas apie gailestingąjį Tėvą. Koks būtų mūsų gyvenimas be apkabinimų, kaip be jų galėtų būti įgyvendinta Bažnyčios misija?
Apkabinimas, kurio trūksta. Mūsų pasaulyje, pasak popiežiaus, dažnai matome ne apkabinimą, bet suspaustas rankas, grėsmingai sugniaužtus kumščius – atmetimo, nepasitikėjimo, susipriešinimo ir prievartos ženklą. Dažnai karų ištakose yra nepasiūlytas arba atmestas apkabinimas, puoselėjamas įtarumas, nusistatymas ir nesupratimas, kol kitame žmoguje matomas tik priešas. Deja, tai matome ir šiandien įvairiose pasaulio vietose. Tuo tarpu apkabinimas yra gyvenimą teikiantis kelias.
Apkabinimas, kuris išgelbėja. Žmogiškai apsikabindami išreiškiame teigiamas ir pamatines vertybes: vertinimą, simpatiją, pasitikėjimą, padrąsinimą, susitaikymą. Bet apkabinimas dar svarbesnis tikėjimo matmenyje: mes esame išgelbėti Jėzuje Kristuje, jo atleidimo, išgydymo, išlaisvinimo ir tarnavimo veiksmuose apsireiškusio Dievo, kuris yra gailestingas Tėvas. Šių veiksmų viršūnė buvo gyvybės atidavimas už pasaulio išgelbėjimą ant kryžiaus ir atleidimas savo kankintojams. Ši auka tęsiama Eucharistijoje. Visa tai mums buvo parodyta, kad ir mes išmoktume taip daryti.
„Tad niekada nepameskime iš akių Tėvo, kuris gelbsti, apkabinimo, tai Evangelijos gyvenimo ir širdies paradigma“, – pažymėjo popiežius, pridūręs, jog Evangelijos kvietimas mums būti kaip vaikams yra kvietimas leistis kaip vaikams būti apkabinamiems Viešpaties: mums taip reikia šio glėbio.
Trečias žingsnis, po apkabinimo, kurio trūksta, ir apkabinimo, kuris išgelbsti, yra apkabinimas, kuris keičia gyvenimą. Apkabinimas gali pakeisti gyvenimą, parodyti naujus kelius, vilties kelius. Yra daug šventųjų, kurių gyvenime apkabinimas ženklino pasirinkimo sekti paskui Viešpatį lūžį, kaip kad šv. Pranciškus, kuris apkabino raupsuotąjį, kaip jis pats primena savo testamente. Jei tai tiesa jų gyvenime, tiesa ir mūsų. Tegul apkabinimas išskiria Kristaus mokinius, būna jų šventėjimo ir apaštalavimo taisyklė.
„Draugai, kuo labiau mokėsite gailestingomis ir užjaučiančiomis rankomis apkabinti ir paremti kiekvieną brolį, kuriam reikia pagalbos, kaip pasauliečiai, dalyvaujantys pasaulio ir istorijos reikaluose, pagal savo turtingą tradiciją ir kompetencijas, tuo labiau perduosite Kristaus buvimą, – sakė popiežius Pranciškus dešimtims tūkstančių Italijos Katalikiško veikimo judėjimo narių. – Šitaip galėsite lemti konkrečias permainas pagal Evangeliją socialiniame, kultūriniame, politiniame ir ekonominiame kontekstuose, kuriuose veikiate.“
Pasak popiežiaus Pranciškaus, savo pastabas, žvelgdamas į audiencijos dalyvius – šeimas, vaikus, jaunuolius, vyrus ir moteris, pagyvenusius žmones – jis nori užbaigti mintimi apie sinodinį kelią, kuris pasiekė trečiąjį etapą, patį svarbiausią, pranašišką, kurio metu reikia pasirinkimais paversti ankstesnių etapų vaisius, kad suteiktume naują impulsą Bažnyčios gyvenimui ir misijai šiandien. Ir vienas iš svarbiausių dalykų yra sinodiškumas pačių tikinčiųjų tarpe. Bažnyčiai reikia sinodiškų vyrų ir moterų, vilties piligrimų, kaip sako jau netolimo Jubiliejaus tema. Tikinčiųjų, kuriems sinodiškumas yra ne formali prievolė, bet bendrystės ir atsakomybės metas, vienas kito „užkrėtimo“ broliškumu proga. Tokie vyrai ir moterys, neabejojo popiežius, bus pajėgūs eiti naujais ir sunkiais takais. Savo audiencijos dalyviams jis palinkėjo būti „atletais“ ir „vėliavnešiais“, kurie pirmieji leidžiasi šiais takais savo vyskupijose ir parapijose. (RK / Vatican News)
