Šeštinių mišparai. „Dievas šiandien kaip niekad arti!“
Pratęsdamas mintis apie nenykstančios krikščioniškosios vilties pagrindą, apie kurį kalba prieš pat mišparų pradžią paskelbta ir visuotinei Bažnyčiai įteikta 2025 metų jubiliejaus bulė Spes non confundit, Romos vyskupas Pranciškus patikino, kad vilties pagrindas yra Kristus, kuris įžengė į dangų ir Tėvo širdžiai patikėjo mūsų žmogiškumą su visais jo lūkesčiais ir klausimais, kad suteiktų mums paguodžiančią viltį, jog ten, kur jis yra, būsime ir mes, suvienyti tos pačios garbės.
Norime švęsti šią viltį – į mirusį ir prisikėlusį Kristų įsišaknijusią viltį – ją priimti ir per būsimą jubiliejų skelbti visam pasauliui, pažymėjo popiežius ir tęsė: Jėzus nužengė iki mūsų, kad galėtume pakilti iki Tėvo; jis nusileido žemyn, kad vestų aukštyn; nusileido į žemės gilumą, kad dangus atsivertų virš mūsų. Jis sunaikino mūsų mirtį, kad amžinai turėtume gyvenimą.
Viltis palaiko mūsų gyvenimo kelionę ir tada, kai ji vingiuota ir varginanti; atveria mums kelius į ateitį, kai slegia nusivylimas ir pesimizmas; parodo, kad gėris yra galimas, kai atrodo, kad blogis ima viršų; nuramina nesėkmių ir nuodėmės apsunkintą širdį; leidžia svajoti apie naują žmoniškumą ir įdiegia drąsos kurti brolišką ir seserišką, taikų pasaulį tuomet, kai atrodo, kad neverta įsipareigoti.
Kiekvienam iš mūsų reikia vilties – mūsų išvargintiems ir žaizdotiems gyvenimams, tiesos, gerumo ir grožio ištroškusioms širdims, mūsų svajonėms, kurių jokia tamsa negali nuslopinti. Visa, kas mūsų viduje ir išorėje šaukiasi vilties ir, mums to net nežinant, ieško Dievo artumo, tęsė, Pranciškus pasidalydamas žinomo teologo Romano Guardinio įžvalgomis. R. Guardinis tvirtino, kad mūsų gyvenamas laikotarpis gali atrodyti kaip atsitolinimo nuo Dievo metas, kai pasaulis prisipildo daiktais ir Viešpaties Žodis nužengia. Tačiau anot jo, jei išauš diena, ir ji tikrai išauš, kai tamsuma bus įveikta, žmogus klaus Dievo: „Viešpatie, kur buvai?“ Tuomet jis vėl išgirs atsakymą; „Kaip niekada arti tavęs!“. Pasak R. Guardinio, tęsė Pranciškus, galbūt Dievas yra artimesnis mūsų ledynmečiui nei barokui su savo bažnyčių puošnumu, viduramžiams su simbolių gausa, ankstyvajai krikščionybei su jaunatviška drąsa mirties akivaizdoje. Bet jis laukia, kad mes liktume jam ištikimi. Iš to gali kilti tikėjimas, ne mažiau pagrįstas, iš tiesų galbūt grynesnis, bet kuriuo atveju intensyvesnis, nei kada nors buvo vidinio turtingumo laikais. Broliai, seserys, prisikėlęs ir į Dangų įžengęs Viešpats tesuteikia mums malonę viltį atrasti, ją skelbti ir kurti, meldė užbaigdamas homiliją popiežius. (SAK / Vatican News)
