POPIEŽIUS

Trečiadienio katechezė: dorybė, kuri atveria duris kitoms dorybėms

Gegužės 22-osios bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus baigė katechezių apie dorybes ciklą pristatydamas dorybę, kurios nėra pagrindinių ir dieviškųjų dorybių sąrašuose, bet kuria taip pat remiasi visas krikščioniškasis gyvenimas. Tai puikybės, pražūtingiausios tarp ydų, antipodas: nuolankumas. Puikybė išpučia širdį ir iškraipo savivoką, o nuolankumas leidžia suvokti – esame nuostabios, bet ribotos būtybės, turime trūkumų ir privalumų.

Pradžios knygoje primenama, jog esame sutverti iš dulkių ir dulkėmis vėl pavirsime (žr. Pr 3, 19). O žodis „nuolankus“ arba „kuklus“ (umile) yra kilęs, pažymėjo popiežius, iš lotyniško žodžio humus („žemė“). Tuo tarpu matome, kad žmogaus širdyje dažnai gimsta labai pavojingos visagalybės manijos.

Kad išsilaisvintume iš puikybės, reikia visai nedaug: pakanka kontempliuoti žvaigždėtą dangų, kad teisingai suvoktumėme save. „Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“, – stebisi psalmininkas (žr. Ps 8, 4–5). O šiuolaikinis mokslas leidžia pamatyti dar platesnį horizontą ir tuo pat metu geriau suprasti mus supančią ir mumyse esančią paslaptį.

Palaiminti žmonės, kurie širdyje išsaugo savo mažumo suvokimą: jie yra apsaugoti nuo arogancijos. Savo Palaiminimuose Jėzus visų pirma juos ir pamini : „Palaiminti turintys vargdienio dvasią, nes jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Šis pirmasis palaiminimas yra pagrindas kitiems, išvardintiems po to: romumas, gailestingumas, širdies tyrumas gimsta iš vidinio savojo mažumo supratimo, nuolankumas yra tarsi durys kitoms dorybėms.

Jau pirmuose Evangelijos puslapiuose matome, jog viskas yra pagrįsta nuolankumu. Angelas perduoda savo žinią ne prie Jeruzalės vartų, o Nazarete, nuošaliame Galilėjos kaimelyje, apie kurį buvo sakoma – „Ar iš ten gali būti kas gero?“ O būtent ten pasaulis atgimė. Išrinktąja tapo ne tarp pūkų užaugusi karalaitė, o niekam nežinoma mergaitė – Marija. Ji pati pirmoji stebisi, kad būtent jai angelas perdavė Dievo žinią. Jos pašlovinimo giesmėje – Magnificat – ši nuostaba gerai matoma: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 46–48). Galima pasakyti, kad būtent savo mažumu Marija patraukė Dievą.

Ir po angelo apreiškimo Marija labai sergėjosi lipti ant scenos. Pirmasis jos sprendimas po angelo žinios – vykti į Judėjos kalnus pas Elžbietą ir padėti jai paskutiniais nėštumo mėnesiais. Tačiau kas mato šį gestą? Niekas, išskyrus Dievą. Atrodo, kad Mergelė visada nori likti pasislėpusi. Net ir tada, kai viena moteris iš minios garsiai paskelbė – „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“

Jėzus tuoj pat atitarė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (žr. Lk 11, 27–28). Net ir švenčiausia tiesa apie Marijos gyvenimą – buvimas Dievo Motina – netampa motyvu puikuotis prieš kitus žmones. Pasaulyje, kuriame siekiama pasirodyti prieš kitus, rodyti, kad esi pranašesnis už kitus, Marija, remdamasi Dievo malonės galia, ryžtingai eina priešinga kryptimi.

Galime įsivaizduoti, kad ir jai teko patirti sunkių akimirkų, dienų, kai tikėdama ėjo į nežinomybę. Tačiau jos nuolankumas dėl to nesusvyravo, tai buvo tarsi granite iškalta jos dorybė: visada maža, visada laisva nuo ambicijų. Šis jos mažumas tuo pat metu buvo jos nenugalima jėga: būtent ji liko kryžiaus papėdėje, kai į šipulius sudužo triumfuojančio Mesijo iliuzija.

Būtent Marija prieš Sekmines surinko būrį mokinių, kurie, kilus audrai, nesugebėjo greta Jėzaus ištverti nė valandos ir jį apleido.

Nuolankumas yra viskas. Jis gelbsti mus nuo piktojo ir nuo pavojaus tapti jo bendrininkais. Jis yra taikos pasaulyje ir Bažnyčioje šaltinis, o kur jo nėra – ten karas ir pasidalijimai. Dievas davė mums kaip nuolankumo pavyzdį Jėzų ir Mariją, mūsų išganymui ir mūsų laimei. (RK / Vatican News)