Popiežiaus bendroji audiencija (gegužės 1 d.)

POPIEŽIUS

Trečiadienio katechezė: ryšys su Dievu mus daro krikščionimis

Gegužės 1-osios bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie dorybes ir kalbėjo apie tikėjimo dorybę. Kartu su meile ir viltimi, priminė jis, ši dorybė vadinama „dieviškąja“ – tai reiškia, kad įgyjama kaip Dievo dovana. Šios trys dieviškosios dorybės yra Dievo dovanos, kurios stiprina mūsų moralinį matmenį.

„Be jų galėtume būti protingi, teisingi, tvirti ir susivaldantys, bet neturėtume akių, kurios mato net tamsoje, neturėtume širdies, kuri myli net tada, kai nėra mylima, neturėtume vilties, kuri išdrįsta prieštarauti bet kam“, – pažymėjo popiežius Pranciškus.

Kas yra tikėjimas? Katalikų Bažnyčios Katekizmas, cituodamas II Vatikano susirinkimo konstituciją Dei Verbum, nurodo, kad tikėjimas yra veiksmas, kuriuo žmogus laisvai atiduoda visą save Dievui (žr. 1814).

Abraomas buvo didis tokio tikėjimo tėvas. Kai jis sutiko palikti protėvių žemę ir keliauti į kraštą, kurį jam Dievas pažadėjo parodyti, tikriausiai buvo palaikytas pamišusiu: kam palikti tai, kas žinoma, dėl to, kas nežinoma, tai, kas tikra, dėl to, kas neturi apčiuopiamo pagrindo? Tačiau Abraomas iškeliauja, tarsi matydamas tai, kas nematoma. Ir būtent tai jį spirs kopti ant Morijos kalno su Izaoku, vieninteliu pažado sūnumi, kuris tik paskutinę akimirką bus išgelbėtas nuo paaukojimo. Taip tikėdamas Abraomas tapo daugelio vaikų tėvu.

Tikėjimo žmogus buvo Mozė, kuris, klausydamas Dievo balso net tada, kai jį kamavo ne viena abejonė, toliau išliko tvirtas ir pasitikėjo Viešpačiu, ir gynė savo tautą, kuriai taip dažnai trūko tikėjimo.

Tikėjimo moteris buvo Mergelė Marija, kuri, išgirdusi angelo skelbimą, kurį daugelis būtų atmetę kaip pernelyg daug reikalaujantį ir rizikingą, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė: tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Pasitikėdama Dievu savo širdyje, Marija leidžiasi į kelią, nors nežino, kur jis veda ir kokie pavojai tyko.

Tikėjimas yra dorybė, kuri daro žmogų krikščionimi. Juk būti krikščionimi – tai nėra pirmiausia kokios kultūros ir su ja susijusių vertybių priėmimas. Tai ryšio su Dievu priėmimas ir puoselėjimas: aš ir Dievas, mano asmuo ir mielas Jėzaus veidas. Šis ryšys mus daro krikščionimis.

Popiežius Pranciškus priminė vieną Evangelijos epizodą apie tikėjimą: per ežerą plaukiančius mokinius, kurie patenka į audrą tuo metu, kai Jėzus miega. Kurį laiką mokiniai mano, kad išsisukimui iš padėties pakaks jų rankų jėgos ir jų patirties. Tačiau vanduo ima veržtis į valtį ir juos pagauna didelė baimė (žr. Mk 4). Ne iš karto jie suvokia, jog sprendimas yra prieš jų akis: Jėzus taip pat yra valtyje su jais. Kai jie pagaliau jį pažadina, išsigandę ir net supykę, kad leidžia jiems žūti, Jėzus juos subara: „Kodėl jūs bijote? Ar jums tebestinga tikėjimo?“ ( žr. Mk 4, 40).

Štai čia didysis tikėjimo priešas: ne protas, kaip, deja, kai kurie obsesyviai kartoja, bet paprasčiausia baimė. Todėl tikėjimas yra pirmoji dovana, kurią turime priimti krikščioniškame gyvenime: tai dovana, kurią reikia priimti ir kurios reikia prašyti kasdien, kad ji mumyse atsinaujintų.

Tai gali atrodyti maža dovana, tačiau ji yra esminė. Kai mus atvedė prie krikšto indo, tėvai, paskelbę mums išrinktą vardą, kunigo yra klausiami: „Ko prašote iš Dievo Bažnyčios?“ Ir atsako: „Tikėjimo, krikšto!“.

Krikščionis tėvas, suprasdamas, kokia malonė jam suteikta, šios dovanos, tikėjimo, prašo ir savo vaikui. Tėvai žino, kad su juo net per gyvenimo išbandymus jo vaikas nepaskęs baimėje. Jie taip pat žino, kad kai jų nebebus šioje žemėje, jis ir toliau turės Dievą Tėvą danguje, kuris niekada jo neapleis. Mūsų meilė tokia trapi ir tik Dievo meilė nugali mirtį.

Žinoma, kaip primena apaštalas, tikėjimą turi ne visi (žr. 2 Tes 3, 2). O ir mes, tikintieji, dažnai suprantame, kad jo turime nedaug. Jėzus dažnai mums galėtų priekaištauti, kaip ir savo mokiniams, kad esame „mažo tikėjimo žmonės“.

Tai pati laimingiausia dovana ir vienintelė dorybė, kurios leistina pavydėti. Juk tikiničiame žmoguje veikia galia, kuri nėra vien žmogiška. Tikėjimas „įžiebia“ mumyse malonę ir atveria protą Dievo slėpiniui. Kaip kartą yra pasakęs Jėzus: „jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų“. Todėl ir mes, kaip mokiniai, pakartotinai prašykime – „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą!“ (žr. Lk 17). Tai graži malda, pridūrė popiežius Pranciškus, pakvietęs visus bendrosios audiencijos dalyvius ją pakartoti kartu su juo – „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą!“ (RK / Vatican News)