Popiežiaus pratarmė knygai „Lozoriau, išeik!“
Pasak popiežiaus, pirmiausia autorius leidžia kalbėti bibliniam tekstui, pateikia šį Šventojo Rašto puslapį giliai ir išsamiai nagrinėjusių rašytojų įžvalgas ir interpretacijas. Tačiau jo tekstas nėra bejausmis ir akademiškas. Priešingai, jaučiame Dievo Žodį mylinčio žmogaus žvilgsnį, tam tikrą alkį žmogaus, kuris iš tiesų žino, kad Biblijos žodis yra Dievo žodis. Daugybė žmonių yra skaitę ar girdėję pasakojimą apie Lozoriaus prikėlimą, bet ši knyga leidžia suprasti, kad tik nedaugelis apčiuopia jo visą ir gilią prasmę.
Pasak Pranciškaus, suprasdami, kad Dievas mums kalba, turėtume kasdien stryktelėti nuo kėdės. Nes iš tiesų Biblija yra maistas, kurio mums reikia, kad galėtume gyventi, ji yra „meilės laiškas“, kurį Dievas jau šimtmečius siunčia visų laikų vyrams ir moterims. Verta saugoti šį Žodį, mylėti Bibliją, kasdien nešiotis ją su savimi, gal mažą Evangeliją kišenėje, o gal pažvelgti į ją telefono ekrane, kai laukia svarbus arba svarbus susitikimas, kai užklumpa neviltis... Visa tai padės mums suvokti, jog Šventasis Raštas yra gyvas kūnas, atversta knyga, pulsuojantis liudijimas apie Dievą, kuris nėra miręs ir palaidotas dulkėtose istorijos lentynose, bet vaikšto su mumis visada, net ir šiandien.
J. Martino SJ knygos puslapiai leidžia pamatyti krikščionybės tiesą, kuri visada aktuali ir vaisinga: Evangelija yra amžina ir konkreti, ji susijusi su mūsų vidiniu gyvenimu, taip pat su istorija ir kasdieniu gyvenimu. Jėzus ne vien kalbėjo apie amžinąjį gyvenimą, bet ir jį dovanojo. Jis ne tik pasakė: „Aš esu Prisikėlimas“, bet ir prikėlė prieš keletą dienų mirusį Lozorių. Krikščioniškasis tikėjimas yra nuolatinis to, kas amžina ir kas laikina, dangaus ir žemės, to, kas dieviška ir kas žmogiška pynė. Nėra viena be kita. Jei tikėjimas būtų tik žemiškas, kuo jis skirtųsi nuo geros filosofijos, nuo struktūruotos ideologijos, nuo artikuliuotos minties, kuri ir lieka tik tokia, arba nuo teorijos, atsietos nuo laiko ir istorijos? O jei krikščionybė būtų tik apie „tai, kas po to“, tik apie amžinybę, ji išduotų pasirinkimą, kurį kartą ir visiems laikams padarė Dievas, susikompromituodamas kartu su visa žmonija. Viešpats įsikūnijimas nėra apsimestinis, jis pasirinko įžengti į žmonijos istoriją, kad vyrų ir moterų istorijos taptų Dievo karalyste, laiku ir vietomis, kuriose dygsta taika, pildosi viltis, kur yra gyvenimą teikianti meilė.
Visi mes esame kaip tas Lozorius. Autorius, pasak popiežiaus, pagal ignaciškąją tradiciją leidžia mums įsijausti į šio Jėzaus draugo gyvenimą, pasijausti kaip jis. Juk ir mes esame Jėzaus draugai, bet kartais esame mirę dėl nuodėmės, trūkumų, neištikimybės, nevilties sugraužtos sielos. O Jėzus nebijo prisiartinti ir tada, kai skleidžiame prieš keletą dienų palaidoto velionio dvoką. Viešpats atsistoja prieš uždaras mūsų širdies duris, kurios atsidaro tik iš vidaus, kurias užsklendžiame su dviem skląsčiais, galvodami, jog Dievas mums negali atleisti.
Bet skaitydami išsamią Jameso Martino SJ analizę, galime suvokti giliąją Jėzaus gesto prieš žmogų, kuris yra negyvas, skleidžia blogą kvapą, metaforą, perteikiančią vidinį puvimą, kurį nuodėmė sukelia mūsų sielose. Jėzus nebijo prisiartinti prie nusidėjėlio, prie bet kokio nusidėjėlio, nes jam rūpi, kad nei vienas nepraleistų progos būti apkabintas mylinčio Tėvo.
Popiežius priminė vieną amerikiečių rašytojo Kormako Makarčio (Cormac McCarthy) personažo žodžius: „Jis sakė, kad tiki Dievą, nors abejojo žmogaus pretenzija žinoti Dievo mintis. Tačiau Dievas, kuris nesugebėtų atleisti, net nebūtų Dievas“. „Taip, iš tiesų taip ir yra: Dievo darbas yra atleisti“, – rašo popiežius. Pasak jo, skaitydamas J. Martino knygą jis prisiminė gražų ir paradoksalų italų Biblijos tyrinėtojo Alberto Maggi posakį apie Lozoriaus prikėlimą: „Šiuo stebuklu Jėzus mus moko ne tiek to, kad mirusieji prisikelia, kiek to, kad gyvieji nemiršta!“
Žinoma, mirusieji prisikelia, bet kaip teisinga priminti, kad mes, gyvieji, nemirštame! Žinoma, mirtis ateina, mirtis paliečia mus, ne tik mūsų pačių, bet ir mūsų artimųjų ir šeimos narių, visų žmonių mirtis: kiek daug mirties matome aplink save, neteisingos ir skausmingos, sukeltos karų, smurto ir Kaino išdavystės prieš Abelį. Tačiau vyras ir moteris yra skirti amžinybei. Turime pradžią, bet neturime pabaigos. Tai, ką Šventasis Raštas vadina amžinuoju gyvenimu, yra tas gyvenimas, kuris mūsų laukia po mirties, bet kurį galime paliesti jau čia, jei gyvename ne savanaudiškumu, kuris mus liūdina, bet meile, kuri išplečia mūsų širdis. Esame sukurti amžinybei. Lozoriaus, kurį t. M. Jameso knyga padaro ir mūsų draugu, prikėlimas tai primena ir patvirtina. (RK / Vatican News)