Popiežius: demokratija nėra tuščia dėžutė
Pranciškus padėkojo Socialinės savaitės organizatoriams – 50-oji jos laida liudija, jog Bažnyčia Italijoje yra jautri tam, kas vyksta Italijos visuomenėje, ir pati nori prisidėti prie bendrojo gėrio. Italijoje demokratinė santvarka po II Pasaulinio karo buvo kuriama ir su katalikų pagalba. Reikia tuo didžiuotis ir taip pat žvelgti į ateitį – ką galima padaryti dabar? Dėl įvairių priežasčių galima pasakyti, kad šiandien pasaulyje demokratijos sveikata nėra itin gera, pastebėjo popiežius. Tai rūpi ir Bažnyčiai, nes kalbama apie žmogaus gėrį, o tai, kas iš tiesų žmogiška, nėra svetima Bažnyčiai.
Popiežius Pranciškus savo klausytojams pateikė dvi įžvalgas, remdamasis 50-osios Socialinės savaitės tema „Demokratijos širdis“.
Galima įsivaizduoti demokratijos krizę kaip širdį, kuri yra sužeista. Visi galime matyti tai, kas riboja dalyvavimą viešajame gyvenime. Jei tokie dalykai, kaip korupcija ar neteisėtumas, rizikuoja sukelti infarktą, pasekmes turi ir įvairios socialinės atskirties arba atmetimo formos: kai kenčia vienas narys, kenčia visas socialinis kūnas. Mieste, kuriame vyrauja išmetimo kultūra, nebėra vietos vargšams, dar negimusiems, pažeidžiamiems asmenims, ligoniams, vaikams, moterims, jaunuoliams. Galia tampa savitikslė, remiasi tik savimi pačia, nebegirdi žmonių ir jiems nebetarnauja.
„Valstybė nėra iš tiesų demokratinė, jei netarnauja žmogui, jei jos svarbiausias tikslas nėra žmogaus asmens orumas, laisvė ir autonomija, jei ji negerbia tų socialinių darinių, kuriuose žmogus laisvai vystosi ir į kuriuos integruoja savo asmenybę“, – citavo popiežius Italijos politikos veikėją Aldo Moro.
Pats žodis „demokratija“ reiškia ne tik tai, kad tauta balsuoja, bet ir tai, kad turi būti sudarytos sąlygos visiems išreikšti savo nuomonę ir dalyvauti, pridūrė Pranciškus. Demokratinis įsitraukimas, pabrėžė jis, neturi būti lengvabūdiškas: to reikia mokytis nuo jaunumės, jį reikia „mankštinti“, kaip ir kritinį jausmą, padedanti atsispirti ideologinėms ir populistinėms pagundoms. Popiežius prisiminė savo vizitą Europos taryboje, kurioje kalbėjo ir apie tai, kaip krikščionybė gali padėti nustatyti korektišką santykį tarp visuomenės ir tarp religijos, kaip, kartu su pilietinės visuomenės ir politinėmis institucijomis, gali išryškinti žmogaus gyvenimo ir asmens orumo temas.
Visada svarbūs solidarumo ir subsidiarumo principai. Tautą kartu laiko ryšiai, kuriais ji remiasi, o ryšiai stiprėja, kai kiekvienas asmuo yra vertinamas. Demokratijai reikia perėjimo nuo varžymosi iki dalyvavimo, nuo pasiskirstymo į įvairias puses iki dialogo, nes kol mūsų ekonominė ir socialinė sistema lems nors vieno asmens atskirtį, tol nebus galima švęsti visuotinės brolybės šventės. O iš tiesų broliška visuomenė sugeba ne vien pasirūpinti kiekvieno poreikiais, bet ir suteikti kiekvienam galimybę kažkuo prisidėti, kad ir labai mažais dalykais. Nes kiekvienas turi jaustis bendruomenės dalimi, niekas neturi jausti nereikalingas. Tuo tarpu kai kurios šalpos formos nepripažįsta asmenų orumo ir tai yra socialinė veidmainystė. Panašiai abejingumas yra demokratijos vėžys.
Antroji įžvalga, apie kurią kalbėjo Pranciškus, – kaip padrąsinti dalyvauti ir įsitraukti, kad demokratijos širdis būtų išgydyta? Reikia būti kūrybingais. Ir yra gerų ženklų, liudijančių apie Šventosios Dvasios veikimą šeimų ir bendruomenių gyvenime, net ekonomikos, technologijų ir kitose srityse. Pagalvokime apie asmenų su negalia įtraukimą į ekonominę veiklą. Apie darbininkus, kurie atsisako vienos iš savo teisių, kad nebūtų atleisti kiti. Apie vadovus, kurie rūpinasi palankių sąlygų gimstamumui, darbui, mokyklai, transportui, integracijai kūrimu.
Brolybė leidžia žydėti socialiniams santykiams. O kad pradėtumėme rūpintis vienas kitu, reikia drąsos galvoti apie save kaip apie tautą, ne tik pavienį asmenį ar šeimą. Deja, ši kategorija – „tauta“ – dažnai blogai suprantama ir netgi kyla grėsmė pačiam demokratijos – tautos valdžios – suvokimui. Būtų sunku siekti didžių ir ilgalaikių sumanymų, jei tai netaptų bendruomenine svajone. O demokratija su išgydyta širdimi svajoja apie ateitį ir kviečia įsitraukti asmeniškai bei bendruomeniškai.
Neapsigaudinėkime lengvais sprendimais. Puoselėkime aistrą bendrajam gėriui. Turime vengti manipuliacijų žodžiu „demokratija“, nereikia jos deformuoti pareiškimais be turinio, kurie gali pateisinti bet ką. Demokratija nėra tuščia dėžutė, bet yra susieta su asmens, brolybės ir integralios ekologijos vertybėmis.
Tokioje perspektyvoje, pabrėžė popiežius, katalikai negali tenkintis privačiu ir neturinčiu pasekmių tikėjimu. Tai nereiškia pretenduoti, kad būtų daroma kaip norime, bet drąsą viešoje diskusijoje pateikti taikos ir teisingumo pasiūlymus. Turime ką pasakyti, bet ne tam, kad gintume privilegijas. Turime būti balsais, kurie įvardija problemas dažnai suglebusioje visuomenėje, kurioje pernelyg daug kas visai neturi balso. Tai galima vadinti politine artimo meile. Ji bus tokia iš tiesų, jei žvelgs į problemų šaknis, ne vien į simptomus. Tokia politinė meilė taip pat leis įveikti poliarizaciją, kuri nepadeda atsiliepti į iššūkius. Visa krikščionių bendruomenė, kiekvienas pagal savo tarnystę ir dovanas, yra pašaukta praktikuoti tokią meilę, įpūsti prigesusią visuomeninės aistros ugnį, būti dalyvavimo ir įsitraukimo raugu tautos, kurios dalimi esame, tarpe.
Popiežius palinkėjo Italijos katalikų bendruomenei kurti organizuotas vilties formas, dalintis Bažnyčios socialine doktrina, stiprinti jaunimo iniciatyvas. Sinodinis procesas išmokė bendruomeninės dvasinės įžvalgos, o Jubiliejus kviečia būti vilties piligrimais, einančiais link rytojaus. Kaip Prisikėlusiojo mokiniai visada turime tvirtai viltis, žinodami, jog laikas viršesnis už erdvę, jog pradėti procesus išmintingiau nei okupuoti erdves. Bažnyčios užduotis yra įtraukti visus į viltį, nes be jos neįmanoma sukurti ateities. (RK / Vatican News)
