Popiežius: „Sustokime, pabūkime su savimi ir su Viešpačiu“
Sekmadienio Mišių Evangelijoje (Mk 6, 30–34) pasakojama, kad apaštalai, grįžę iš misijos, susirinko aplink Jėzų ir pranešė jam, ką nuveikė. Tada jis pasiūlė jiems eiti į nuošalią vietą ir pailsėti. Tačiau Jėzų sekusi minia suprato jo ir apaštalų ketinimus. Nors Jėzus su apaštalais valtimi nuplaukė į kitą Galilėjos ežero pakrantę, žmonės pėsčiomis nuskubėjo į tą vietą ir laukė, ištroškę Jėzaus žodžių.
Taigi, sakė popiežius, čia matome ir Jėzaus siūlymą pailsėti, ir kartu jo troškimą ir toliau tarnauti žmonėms. Atrodo, kad tai du nesuderinami dalykai, tačiau iš tiesų jie vienas kitą papildo.
Jėzui rūpi mokinių nuovargis. Galbūt jis užčiuopia pavojų, kuris gali ištikti ir mūsų gyvenimą bei apaštalavimą, kai, pagauti entuziazmo, tampame aktyvizmo aukomis. Tada kyla grėsmė išleisti iš akių tai, kas svarbiausia, rizikuojame išeikvoti jėgas ir nukamuoti savo kūną ir sielą. Tai svarbus įspėjimas mūsų gyvenimui, mūsų visuomenei, kuri dažnai yra skubėjimo įkaitė. Tai įspėjimas ir Bažnyčiai, jos vykdomai sielovadai. Reikia saugotis „darymo“ diktatūros.
Popiežius pabrėžė, kad Jėzaus siūlomas poilsis nėra bėgimas nuo pasaulio, pasitraukimas į asmeninę gerovę, bet, priešingai, susitikęs su pasimetusiais žmonėmis, jis juos atjaučia. Šios dienos Evangeliją mums sako, kad šios dvi tikrovės – poilsis ir atjauta – yra susijusios. Tik išmokę ilsėtis galime atjausti. Iš tikrųjų atjaučiantis žvilgsnis, mokantis suvokti kito poreikius, įmanomas tik tada, jei mūsų širdies neužgriūva nerimas dėl mūsų darbų, jei mokame sustoti ir adoracijos tyloje priimti Dievo malonę.
Popiežius ragino savęs paklausti, ar sugebame sustoti, akimirką pabūti su savimi ir su Viešpačiu, ar sugebame išsivaduoti iš nuolatinio skubėjimo, ar mokame surasti vidinę „nuošalią vietą“ tarp kasdienio triukšmo ir veiklos. Trumpą katechezę popiežius užbaigė malda, kad Švenčiausioji Mergelė Marija padėtų mums „ilsėtis Dvasioje“, tarp visų kasdienių darbų pastebėti kitų poreikius. (jm / Vatican News)
