Pranciškus: reikia ne pakėlusio akis į dangų religingumo, bet įkūnyto tikėjimo į Kristų
Kodėl jis nebuvo savųjų pripažintas, kodėl jie piktinosi juo? (žr. Mk 6, 1–6). Paklauskime savęs – kas kliudė jiems tikėti Jėzumi? Jie mato tik jo žemiškąją istoriją, jo šeimyninę kilmę ir todėl nesugeba suvokti, kaip dailidės Juozapo sūnus gali būti toks išmintingas ir net daryti stebuklus.
Kliūtis, trukdanti šiems žmonėms atpažinti Dievo buvimą Jėzuje, yra jo žmogiškumas: kaip Dievas, visagalis, gali apsireikšti trapiu žmogaus kūnu? Kaip visagalis ir galingas Dievas, sukūręs žemę ir išlaisvinęs savo tautą iš vergijos, gali tapti toks silpnas, įsikūnyti ir pasilenkti plauti mokinių kojų?
Broliai ir seserys, štai papiktinimas: tikėjimas į žmogišką Dievą, kuris pasilenkia prie žmonijos, rūpinasi ja, kurį graudina mūsų žaizdos, kuris prisiima mūsų nuovargį, kuris laužo save kaip duoną už mus. Stiprus ir galingas Dievas, kuris yra mano pusėje ir man viską duoda, yra patrauklus. Silpnas Dievas, kuris iš meilės miršta ant kryžiaus ir manęs prašo įveikti bet kokį savo egoizmą bei aukoti gyvenimą už pasaulio išganymą, yra nepatogus Dievas.
Tačiau, pasak popiežiaus, šiandien mums reikia tokio tikėjimo papiktinimo. Ne religingumo, užsidariusio savyje, pakėlusio akis į dangų, susirūpinusio tik savo apeigomis ir abejingo dulkėms miesto gatvėse. Mums reikia papiktinimo tokio tikėjimo, kuris remiasi žmogumi tapusiu Dievu, konkrečiai įžengiančiu į istoriją, kuris meiliai prisiliečia prie žmonių gyvenimų, gydo sudaužytas širdis, tampa vilties raugu ir naujo pasaulio sėkla. Tai tikėjimas, kuris žadina sąžinę iš letargo miego, rodo visuomenės žaizdas, kelia klausimus apie žmogaus ir istorijos ateitį. Tai neramus tikėjimas, padedantis įveikti vidutiniškumą ir širdies tingumą, tampantis dygliu visuomenei, kurią dažnai anestezuoja ir apsvaigina besaikis vartotojiškumas. Tai tikėjimas trukdo žmogiškojo egoizmo apskaičiavimams ir sumanymams tų, kurie galios šešėliuose žaidžia silpnaisiais.
Neturime pamiršti – Dievas dažnai slepiasi gyvenimo ir miesto akligatviuose, pasirodo skausmo išvagotuose veiduose, nuosmukio vietose. O mes, kartais taip piktindamiesi dėl daugybės mažų dalykų, klauskime savęs – kodėl nesipiktiname prieš didelį blogį? Kodėl esame tokie apatiški ir abejingi neteisingumui pasaulyje?
Viešpats, atmestas, persekiotas ir nuteistas, liko ištikimas savo misijai, nesislėpė už dviprasmybių, nesiderėjo su politinės ir religinės galios logika. Savo gyvenimą jis pavertė meilės auka Tėvui. Ir mes, krikščionys, esame pašaukti būti Dievo karalystės pranašais ir liudytojais kiekvienoje situacijoje, kurioje atsidūrėme, kiekvienoje vietoje, kurioje gyvename.
Triesto mieste, iš kurio atsiveria vaizdas į Europą, tautų ir kultūrų kryžkelės, pasienio krašto, puoselėkime svajonę apie naują civilizaciją, grindžiamą taika ir brolybe. Piktinkimės ne Jėzumi, bet visomis tomis situacijomis, kai su gyvenimu elgiamasi žiauriai, kai jis žeidžiamas ir žudomas. Savo pačių kūne neškime Evangelijos pranašystę, pasirinkimais dar anksčiau už žodžius, homilijoje ragino popiežius. (RK / Vatican News)
