Popiežius priėmė katalikų įstatymų leidėjų tinklo narius
Pasak Pranciškaus, dabartinė situaciją yra labai grėsminga, ji naikina kantriomis pastangomis ir daugiašale diplomatija tarptautinėje bendruomenėje pasiektus rezultatus, sprendžiant neatidėliotinus socialinius, ekonominius ir aplinkosauginius iššūkius, su kuriais susiduria visa žmonija.
Kokio atsako galima tikėtis iš įstatymo leidėjų ir iš visų geros valios vyrų bei moterų, ypač tų, kurie remiasi evangeline perspektyva?
Pirma – imperatyvu atsisakyti karo kaip konfliktų sprendimo ir teisingumo atstatymo priemonės. Po kiekvieno karo pasaulis yra blogesnis. Karas yra ne vien politikos ir žmogiškumo žlugimo ženklas, bet ir gėdingas pasidavimas blogio jėgoms. Be to, pažymėjo popiežius, tradiciniai karo ribų kriterijai nebeatitinka šiuolaikinių ginklų griaunamosios galios, nyksta skirtumas tarp civilinių ir karinių taikinių. Tačiau negalime nesigraudinti prieš kasdien regimus mirties ir sugriovimų vaizdus. Būtina išgirsti, kaip raginama Šventame Rašte, vargšų, našlių ir našlaičių skundą, bei visomis priemonėmis siekti taikos.
Antra – siekiant taikos reikia didelės ištvermės ir kantrybės, kuri yra „stipriųjų dorybė“, bei dialogo, kuriam padeda tarptautinės struktūros. Nors pastarosios daug pasitarnavo taikos pasaulyje paieškoms, jos turi būti reformuotos ir pritaikytos dabartinėms aplinkybėms. Taip pat būtina stiprinti tarptautinę humanitarinę teisę. Visa tai, suprantama, reikalauja skandalingų neteisingumo ir nelygybės tarp žmonių ir tautų situacijų, maitinančių ilgalaikius konfliktus, sprendimo.
Pasak popiežiaus, jo audiencijos dalyviai, įstatymų leidėjai katalikai, taip pat kasdien susiduria su konfliktais savo bendruomenių viduje. Kaip pabrėžė Vatikano II Susirinkimas, konfliktų visuomenėje šaknys yra žmogaus širdyje. Yra atvejų, kai konfliktų neįmanoma išvengti, bet vis tik įmanoma juos spręsti atsižvelgiant į visų argumentus, kartu siekiant teisingumo ir bendro gėrio.
Galiausiai popiežius pabrėžė vilties nuostatos svarbą. Be vilties laimi nuovargis ir pesimizmas. Karas nekuria vilties. Mums reikia tokios vilties, kuri įkvėpė tarptautinių bendradarbiavimo struktūrų sukūrimą po II Pasaulinio karo. Audiencijos dalyvių Pranciškus paprašė būti savo tikėjimo į Kristų pagrįstos vilties liudytojais, ypač jaunoms kartoms, kurias dažnai bombarduoja pesimizmo, cinizmo, nevilties žinutės. (RK / Vatican News)
