Šventosios Marijos Didžiosios bazilikos dedikacijos šventė. Popiežiaus homilija
Pranciškus mišparų homilijoje užsiminė apie priartėjusi jubiliejų pažymėdamas, kad jo metu daug maldininkų lankysis šioje šventovėje prašyti Šventosios Dievo Motinos palaiminimo todėl, kad Švč. M. Marija yra tarpininkė malonių, kurios Šventosios Dvasios dėka visuomet ateina vien tik iš Jėzaus Kristaus. Popiežius pridūrė: mes čia susirinkome šiandien tarsi visų būsimų jubiliejaus maldininkų avangardas melsti Marijos užtarimo ir ypač taikos malonės Romai ir pasauliui.
Taikos, pažymėjo Pranciškus, kuri būna tikra ir pastovi tik jei kyla iš atgailaujančių ir atleidimą pelniusių širdžių; taikos, tęsė popiežius, kuri ateina iš Kristaus Kryžiaus per kraują, gautą iš Švč. M. Marijos ir pralietą dėl nuodėmių atleidimo.
Popiežius bazilikos dedikavimo mišparų homilijoje dalijosi ir mintimis apie sniego, susijusio su šios bazilikos švente, ir bazilikoje esančios garsiosios ir jo labai pamėgtos Dievo motinos Marijos ikonos „Salus populi romani“ simbolika.
Pranciškus aiškino vadinamąjį sniego stebuklą, t. y. IV a. vidurvasarį Romoje ant Eskvilino kalvos įvykusį snygį vietoje, kurioje popiežius Liberijus (352–366) nutarė pastatydinti koplyčią Dievo Motinos garbei, o popiežius Sikstas III (432–440) vietoj koplyčios toje pačioje vietoje pastatė dabartinę baziliką. Pasak Pranciškaus šio įvykio simboliką padeda suprasti Senojo Testamento tekstas iš Siracido knygos, kuriame apie Dievo siunčiamą sniegą parašyta, kad jo „baltumas žavi“ – jis apakina akis – ir kad snaigėms krintant „neatsistebi širdis“ (žr. Sir 43).
Pasak šio autoriaus, snygis sukelia žmogaus sieloje dvigubą jausmą: žavesio ir nuostabos. Sniegas yra tarsi malonės simbolis, sujungiantis grožį ir neatlyginamumą. Popiežius pastebėjo, kad tai yra kažkas, ko negalima nusipelnyti, juo labiau nusipirkti, o galima gauti tik kaip dovaną, todėl ši malonė taip pat yra visiškai nenuspėjama taip, kaip ir sniegas Romoje vasaros viduryje. Malonė sukelia susižavėjimą ir nuostabą.
Kreipdamas dalyvių žvilgsnį į Marijos ikoną, pasak Pranciškaus, – šios bazilikos brangakmenį – popiežius sakė, kad malonė įgyja visavertę krikščionišką išraišką šiame Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizde. Šioje ikonoje malonė išryškėja visu savo konkretumu, be jokių mitologinių, magiškų, ar spiritualistinių poteksčių, kurios visuomet slypi religijos sferoje. Šioje ikonoje matome tik esmę: Moterį ir Sūnų. Mišparų skaitinyje iš laiško Galatams apaštalas šv. Paulius pažymėjo, kad „Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“. Tai malonės pilnoji Moteris, ji – pradėta be gimtosios nuodėmės, ji – be dėmės, kaip ką tik iškritęs sniegas. Į ją Dievas pažvelgė su žavesiu ir nuostaba,ją išsirinko būti savo Sūnaus Motina. Taip pat ji yra savo Sūnaus duktė, buvusi jame prieš laikų pradžią, o jo Motina ji tapo laikų pilnatvei atėjus. Kūdikis laiko Šventąją Knygą kairėje rankoje, o laimina dešine. Pirmoji iš palaimintųjų yra ji, pagirta tarp visų moterų. Jos tamsus apsiaustas leidžia geriau pamatyti Sūnaus auksinį rūbą: tik Jame esti visa dievybės pilnatvė: ji atidengtu veidu atspindi jo šlovę, pažymėjo popiežius reikšdamas viltį, kad sniego ir ikonos simbolių paaiškinimas padės priimti mišparų Žodžio liturgijos skaitiniuose perduotą žinią.
Homilijos pabaigoje popiežius kreipėsi į Švč. M. Mariją šv. Kirilo Aleksandriečio (376–444), Bažnyčios mokytojo, maldos žodžiais Efezo visuotinio susirinkimo pabaigoje prašydamas Dievo motiną melsti už mus. (SAK / Vatican News)
