Mišios Džakartos stadione: išgirsti Dievo žodį ir juo gyventi
Rugsėjo 5 d. Bažnyčia liturgijoje minėjo šv. Kalkutos Motiną Teresę. Mišių Evangelijoje buvo kalbama apie prie Genezareto ežero įvykusį Jėzaus susitikimą su žvejais, kurie visą naktį triūsę nieko nesužvejojo, tačiau pasitikėdami Jėzumi dar kartą užmetė tinklus ir sugavo daug žuvų. Tą akimirką žvejai tapo Jėzaus mokiniais.
Pasak Pranciškaus, šios dienos Evangelija mums kalba apie du esminius dalykus kiekvieno Jėzaus mokinio gyvenime: klausytis Jėzaus žodžio ir pagal jį gyventi. Pirmiausia turime klausytis, nes viskas kyla iš klausymosi, iš atidumo tam, ką Jėzus sako, iš mums siūlomos jo draugystės dovanos priėmimo. Tačiau, priėmę Dievo priėmę Dievo žodį, turime juo ir gyventi. Kitaip klausymasis būtų bergždžias, tik apgaudinėtume patys save. Turime klausytis ne tik ausimis, bet Dievo žodžio sėkla turi kristi į mūsų širdį ir perkeisti mūsų mąstymą, jausmus ir veikimą.
Šios dienos Evangelijoje girdime, kad minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio. Ši scena mums kalba apie tai, kad žmogaus širdis visada ieško tiesos, galinčios pasotinti jos laimės troškimą. Negalime pasitenkinti vien žmogiškais žodžiais, šio pasaulio kriterijais, žemiškais sprendimais. Mums visada reikia šviesos, ateinančios iš aukštybių, kuri apšviestų mūsų žingsnius. Mums reikia gyvojo vandens, galinčio numalšinti sielos troškulį, reikia paguodos, kuri nenuvilia, nes ateina iš dangaus, o ne iš laikinų šio pasaulio dalykų. Tarp daugybės žmogiškųjų žodžių, kurie kartais svaigina, bet dažnai yra tušti, mums reikia Dievo žodžio, vienintelio, kuris gali nuvesti mus prie tikrosios gyvenimo prasmės.
„Broliai ir seserys, nepamirškime, – sakė Pranciškus, – pirmoji mokinio užduotis yra ne apsivilkti išoriškai tobulo religingumo drabužiais, ne daryti stebinančius dalykus ar imtis grandiozinių sumanymų. Priešingai, pirmasis žingsnis turi būti klausytis vienintelio gelbstinčio Jėzaus žodžio. Mūsų tikėjimo gyvenimas prasideda tada, kai nuolankiai priimame Jėzų, klausomės jo žodžio ir leidžiame, kad jis keltų mumyse klausimus, mus supurtytų, pakeistų.“
Tačiau, tęsė homiliją Pranciškus, Viešpaties žodis negali likti tik graži abstrakti idėja, neturi tik sužadinti trumpalaikes emocijas, bet turi perkeisti mūsų žvilgsnį ir širdį. Žinoma, kai imamės daugybės kasdienio gyvenimo užduočių, kai stengiamės kurti teisingesnę visuomenę, žengti pirmyn taikos ir dialogo keliu, kartais galime jaustis nepakankamai stiprūs. Kartais, ypač, kai nesulaukiame trokštamų savo veikimo vaisių, kai slegia padarytų klaidų našta, galime susidurti su kelionę stabdančiu nusivylimu. Tokiomis akimirkomis su tokiu pat kaip Petro nuolankumu turime žiūrėti ne į savo tuščius tinklus, bet žvelgti į Jėzų ir juo pasitikėti.
Popiežius priminė šv. Kalkutos Motiną Teresę, kurios liturginis minėjimas švenčiamas rugsėjo 5 d. Ji, nenuilstamai rūpinusis vargingiausiais, sakydavo: „Net jei jokio: „Net jei jokio derliaus nesulauksi, niekada nepavark sėti“. „Tai, broliai ir seserys, norėčiau pasakyti jums, jūsų tautai, šiam nuostabiam ir įvairialypiam salynui, – sakė Pranciškus Indonezijos katalikams. – Nepavarkite svajoti ir kurti taikos civilizaciją. Visada drįskite svajoti apie brolybę. Įsiklausykite į Viešpaties žodį ir sėkite meilę, drąsiai eikite dialogo keliu, darykite gera, liudykite gerumą su jums būdinga šypsena.“
Kadangi ketvirtadienio popietę Džakartos stadione aukotos Mišios buvo paskutinis oficialus popiežiaus vizito Indonezijoje įvykis, Mišių pabaigoje popiežius padėkojo šalies valdžiai, visiems gyventojams ir ypač katalikų bendruomenei už nuoširdų priėmimą. (jm / Vatican News)
