Misionierius: Papua Naujoje Gvinėjoje reikia pasikeisti SIM kortelę ir galvoje
Pirmieji Švč. Širdies kongregacijos misionieriai į Papua Naująją Gvinėją atvyko 1881 metais. Šiuo metu misijose dirba virš 100 misionierių, kurie čia ir gimė, pridūrė t. Mario, kuris pats yra iš Gvatemalos. Pirmasis krašto palaimintasis kankinys Peteris To Rotas – šiuo metu vyksta ir jo kanonizacijos byla – taip pat buvo su Švč. Širdies kongregacija susijęs pasaulietis.
Bažnyčios ir tikėjimo gyvenimas yra persipynęs su daugybės Papua Naujosios Gvinėjos tautų, labai skirtingų ir spalvingų, tradicijomis ir gyvenimo būdu, šokiais ir dainomis, kalbomis, žvejybos ir medžioklės, upių ir džiunglių motyvais. Daug dalykų Papua Naujosios Gvinėjos gyventojai suvokia kitaip, pavyzdžiui, laiką ir gyvenimą pagal gamtos ritmus. Jiems laikas – visada esamasis. Nors sunku paaiškinti žodžiais, galbūt galima pasakyti, kad jie turi laiko, o mes – laikrodžius, palygino misionierius.
Primindamas savo kongregacijos misionieriško darbo istoriją, t. Mario pripažino, kad prireikė laiko, kol misionieriai geriau perprato vietos gyventojų kultūrinį ir religinį pasaulį ir kokiu būdu jame galėtų sudygti Evangelijos sėklos. Kai kurių dalykų nebuvo galima suderinti, paminėjo misionierius, primindamas kadaise paplitusias kanibalizmo praktikas. Pasak jo, Bažnyčia nori skelbti Evangeliją tokiu būdu, kuris gerbtų vietos genčių socialines struktūras. Evangelija turi augti iš vidaus. Kita vertus, būtina gydyti tai, ką galima pavadinti „anti-vertybėmis“, kaip minėtasis kanibalizmas. Suderinti šiuos poreikius nėra paprasta.
Misionieriai susidūrė su įvairios prigimties iššūkiais – ligomis, kurioms nebuvo atsparūs arba jie patys, arba vietiniai gyventojai, daugelį metų turėję labai mažai kontaktų su išore, arba jokios kelių, švietimo, sveikatos infrastruktūros nebuvimu. Ir šiandien šalį galima pavadinti labai neturtinga.
Deja, kaip ir kitais panašiais atvejais, tai reiškia, kad ne pats kraštas yra neturtingas, bet kad jo turtais pasinaudoja kiti. Papua Naujoji Gvinėja turi daugybę gamtinių išteklių, kuriuos išnaudoja tarptautinės bendrovės, kertančios miškus, kasančios šachtas, sėjančios monokultūras, kurios naikina gamtinę įvairovę.
Nors Papua Naujoje Gvinėjoje veikia kelios misionierių kongregacijos, popiežių Pranciškų pasitiks daug jau čia gimusių vyskupų ir kunigų. Tai, kad yra vis mažiau iš kitur atvykusių misionierių ir vis daugiau vietoje gimusių ganytojų ar aktyvių pasauliečių, yra vietos bendruomenės brandos ženklas. Be to, pakartojo misionierius, kas geriau nei patys Papua Naujojoje Gvinėjoje gimę žmonės gali auginti Evangelijos sėklas iš savo kultūros vidaus.
Galima priminti, kad popiežius Pranciškus Papua Naujojoje Gvinėjoje lankysis rugsėjo 6–9 dienomis. Šiame krašte gyvena apie du milijonus katalikų, kurie sudaro apie ketvirtadalį visų gyventojų, taip pat daugiausia išpažįstančių krikščionybę. (RK / Vatican News)
