Kard. P. Parolinas: dvasinis nuovargis lemia, kad žmonės patiki lengvais sprendimais
Pasak kardinolo, ši popiežiaus kelionė bus proga paraginti Europą iš naujo atrasti savo pamatines vertybes. Po Antrojo pasaulinio karo Europos tautos buvo išsekusios. Karo metai buvo kupini nelaimių ir kančių, dėl to Vakarų Europos gyventojai ryžtingai ir drąsiai kūrė naują tvarką, galinčią padėti išvengti konfliktus sukėlusių nacionalizmų atgimimo. Šiandien tų praeities nelaimių atminimas šiek tiek išblėso, todėl didėja pavojus vėl grįžti prie tragiškų praeities klaidų. Popiežius yra vilties piligrimas. Jis nori, kad Europos Sąjunga iš naujo atrastų motyvus, dėl kurių ji susikūrė, kad kiekvieną klausimą – įskaitant šiandien ypatingai aštrius migracijos klausimus – spręstų vadovaudamasi įžvalgia solidarumo dvasia. Populizmas, poliarizacija, baimė dažnai yra dvasinio ir intelektinio nuovargio pasekmės. Iš to kyla ir apgaulingas įsivaizdavimas, kad įmanomi kone stebuklingi sprendimai, galintys paprastais ir greitais veiksmais pašalinti sudėtingas ar net epochines problemas. Šis žmonių nuovargis galiausiai lemia, kad jie noriai priima radikalius pasiūlymus, žadančius neįmanomus dalykus.
Bažnyčia gerai pažįsta žmogų, dėl to ji popiežiaus lūpomis kalba apie atsakomybę, nuosaikumą, įspėja dėl rizikos, kuri gali kilti, jei pasuksime pavojingais keliais. Popiežiaus balsas moko būti atsargiems ir išlaikyti kritikos jausmą atžvilgiu tų, kurie siūlo supaprastintus greito pagijimo receptus tautoms, pavargusioms dėl pačių įvairiausių priežasčių. Pernelyg supaprastinti sprendimai gali vesti į katastrofą.
Jei žiūrime į istoriją, aiškiai matome, kad Europos civilizacijos šaknys glūdi graikų-romėnų kultūroje, o pagrindinės vertybės yra kilusios iš judėjų-krikščionių tradicijos. Būtent krikščionybė per amžius sukūrė Europos kraštovaizdį. Apie tai liudija katedros, universitetai, menas, institucijų raida ir tūkstančiai kitų aspektų, sukūrusių Europą tokią, kokią mes ją pažįstame. O vis dėlto, sakė kardinolas, kai buvo svarstomas Europos Sąjungos konstitucijos projektas buvo pasirinkta aiškiai nenurodyti šių stiprių sąsajų su praeities kultūriniu ir religiniu paveldu, manant, kad pripažinus tas šaknis, jos gali trukdyti naujiems pokyčiams. Šio pasirinkimo rezultatas – pasimetimo, kuris nepadeda Europos integracijai, sustiprėjimas. Iš tiesų Europai labai reikia iš naujo atrasti savo šaknis, jei norime rasti jėgų naujam postūmiui, kuris leistų pasiekti naujų svarbių tikslų ir įveikti vis didėjantį savanaudiškumą. Jei Europa nori būti girdima ir autoritetinga šiandienos pasaulyje ir jei nori išeiti iš aklaviečių, ji turi iš naujo atrasti ją įkvėpusių vertybių didybę.
Vienas šios popiežiaus apaštališkosios kelionės motyvų yra Liuveno katalikų universiteto 600 metų sukaktis. Tai, savo ruožtu, primena tikėjimo ir mokslo santykio istorijos apmąstymo svarbą ir abipusio dialogo svarbą šiandien. Istorijoje būta ir ilgų tarpusavio supratimo bei bendradarbiavimo etapų, ir nesupratimo momentų. Pasak kardinolo, nesusipratimai kildavo dėl nederamo dviejų skirtingų metodų sutapatinimo, kai, viena vertus, buvo daroma klaida Bibliją laikant ne tik šventu tekstu, bet ir mokslo knyga, kita vertus, mokslo žinios buvo laikomos vieninteliu tikrai moksliniu pažinimu, taip nuvertinant ir apribojant pačią proto veikimo sritį. Tad per šią kelionę numatyti vizitai Liuveno katalikų universitete suteiks popiežiui progą raginti iš naujo atrasti glaudų tikėjimo ir mokslo ryšį, gerbiant jų veiklos sričių ir naudojamų metodų skirtingumą. (jm / Vatican News)
