POPIEŽIUS

Popiežius: dėkoju Dievui už kelionę; tegul jis laimina aplankytas tautas

Kaip įprasta po apaštališkųjų kelionių, per trečiadienio, rugsėjo 18 d., bendrąją audienciją popiežius Pranciškus kalbėjo apie rugsėjo 2–13 dienomis vykusią savo kelionę į keturias Pietryčių Azijos ir Okeanijos šalis – Indoneziją, Papua Naująją Gvinėją, Rytų Timorą ir Singapūrą.

Pranciškus visų prima priminė, kad pirmasis popiežius, aplankęs tą pasaulio dalį, buvo Paulius VI. 1970 m. jis aplankė Australiją, Samoa, Filipinus ir kitas Azijos šalis. Pranciškus prisipažino, kad per šią savo kelionę jis sekė Pauliaus VI parodytu pavyzdžiu. Jis taip pat dėkojo Viešpačiui, kad dabar senatvėje kaip popiežius galėjo nuvykti ten, kur svajojo nukeliauti ir tarnauti misionieriumi, kai buvo jaunas jėzuitas.

„Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą po šios kelionės, – sakė Pranciškus, – yra ta, kad mąstydami apie Bažnyčią esame pernelyg eurocentriški, pernelyg vakarietiški. Tačiau iš tikrųjų Bažnyčia yra daug didesnė, daug didesnė nei Roma ir Europa. Ir – drįstu sakyti – tose šalyse ji daug gyvesnė. Tai patyriau susitikęs su tomis bendruomenėmis, klausydamasis kunigų, vienuolių, pasauliečių, ypač katechetų, liudijimų. Tai Bažnyčios, kurios nevykdo prozelitizmo, bet auga patraukdamos savo pavyzdžiu, kaip išmintingai pastebėjo Benediktas XVI.“

Toliau trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams sakytoje kalboje popiežius trumpai apžvelgė visus keturis prieš kelias dienas pasibaigusios savo kelionės etapus.

Indonezijoje krikščionių yra apie 10%, katalikų – 3%, o gyventojų dauguma yra musulmonai. Nors katalikai yra mažuma, tačiau popiežius sakė matęs gyvą, dinamišką Bažnyčią. Jos nariai gyvena ir skleidžia Evangeliją šalyje, kuri labai stengiasi derinti visuomenės įvairovę. Pranciškus sakė, kad lankydamasis Indonezijoje jis taip pat aiškiai matė, kad gailestingumas yra kelias, kuriuo krikščionys gali ir turi eiti liudydami Kristų ir palaikydami gerus santykius su kitų didžiųjų religinių ir kultūrinių tradicijų sekėjais. „Tikėjimas, brolybė, gailestingumas“ – toks buvo vizito Indonezijoje devizas. Vadovaudamiesi šiais žodžiais krikščionys liudija Evangeliją ir su visais dalijasi malonėmis, kurias teikia tikėjimas į mirusį ir prisikėlusį Jėzų. Šie žodžiai yra tarsi tiltas, suartinantis žmones, tarsi jungtis, panaši į tą požeminį perėjimą, kuris jungia Džakartos katedrą su didžiausia mečete Azijoje. „Ten aiškiai mačiau, kad brolybė yra ateitis, ji yra atsakas į anticivilizaciją, į velniškas neapykantos, karo ir sektantizmo pinkles.“

Kalbėdamas apie antrą kelionės etapą – vizitą Papua Naujojoje Gvinėjoje – Pranciškus sakė, kad tame archipelage, besidriekiančiame į Ramiojo vandenyno platybes, jis matė misionieriškos, išeinančios Bažnyčios grožį. Toje šalyje gyvena įvairioms etninėms grupėms priklausantys žmonės, kalbantys daugiau nei aštuoniais šimtais kalbų. „Tai ideali aplinka Šventajai Dvasiai, kuri nori, kad Meilės žinia skambėtų kalbų simfonijoje.“ Popiežius sakė, kad širdį džiugino susitikimai su misionieriais ir katechetais, jaunų žmonių giedamos giesmės. Juose jis matė naują ateitį be gentinio smurto, be priklausomybių, be ideologinio ir ekonominio kolonializmo; ateitį, kurioje vyraus brolybė ir rūpinimasis nuostabia gamta. Papua Naujoji Gvinėja gali būti tokio su Evangelijos vertybėmis suderinamo vystymosi modelio „laboratorija“.

Rytų Timoro istorijoje labai svarbų vaidmenį suvaidino krikščioniškojoje žinioje glūdinčios žmogiškosios ir socialinės vertybės, tęsė Pranciškus trečiadienio bendrosios katechezės kalbą, pereidamas prie savo vizito Rytų Timore. Toje šalyje Bažnyčia kartu su visais gyventojais dalyvavo nepriklausomybės siekimo procese, stengdamasi, kad jis būtų orientuotas į taiką ir susitaikymą. Toks Bažnyčios dalyvavimas tautos siekiuose negali būti suprantamas kaip tikėjimo ideologizavimas. Kai tikėjimas persismelkia į kultūrą, jis ją apšviečia, išgrynina ir pakylėja. Popiežius sakė, kad jį labai sužavėjo Rytų Timoro tautos dvasinis grožis, sužavėjo žmonės, patyrę daug skaudžių išmėginimų, bet nepraradę džiaugsmo, žmonės, užgrūdinti kančios. Rytų Timore Pranciškus matė ir Bažnyčios jaunystę: daug jaunų šeimų, daug vaikų, daug seminaristų ir kandidatų į pašvęstąjį gyvenimą. Popiežius sakė, kad Rytų Timore jis kvėpavo „Bažnyčios pavasario oru“.

Paskutinė šios kelionės stotelė buvo Singapūras – šalis, kuri labai skiriasi nuo kitų trijų. Tai miestas-valstybė, ekonominis ir finansinis centras. Krikščionys ten sudaro mažumą, tačiau jie yra gyva Bažnyčia, siekianti darnos ir brolybės tarp skirtingų etninių grupių, kultūrų ir religijų. Turtingame Singapūre yra mažutėlių dvasią turinčių žmonių, kurie seka Evangelija ir trokšta būti druska bei šviesa, vilties, didesnės nei ekonominė nauda, liudytojais.

Baigdamas trečiadienio bendrosios audiencijos kalbą popiežius dar kartą dėkojo keturių aplankytų šalių gyventojams, kurie priėmė jį su nepaprasta šiluma ir meile, dėkojo tų šalių vadovams, taip pat visiems, kas prisidėjo prie vizitų rengimo ir stengėsi, kad viskas vyktų sklandžiai. „Dėkoju Dievui už šią kelionę! Tegul Dievas laimina tautas, kurias aplankiau, tegul jas veda taikos ir brolybės keliu!“

Trečiadienio bendrosios audiencijos pabaigoje popiežius vėl pakartojo raginimą melstis už dėl karų kenčiančius žmones ir už taiką pasaulyje. „Brangūs broliai ir seserys, melskimės už taiką. Nepamirškime, kad karas yra pralaimėjimas. Nepamirškime Palestinos, Izraelio, nepamirškime kenčiančios Ukrainos, Mianmaro ir daugybės kitų šalių, kur vyksta karai, bjaurūs karai. Tegul Viešpats kiekvienam duoda taikos siekiančią širdį, kad būtų nugalėtas karas, kuris visada yra pralaimėjimas.“ (jm / Vatican News)