Paieška

Popiežius Bažnyčiai Belgijoje: krizė verčia kelti klausimus, skatina keistis

Šeštadienį, rugsėjo 28 d., popiežius Pranciškus susitiko su Belgijos vyskupais, kunigais, diakonais, moterimis ir vyrais pašvęstaisiais, seminaristais, sielovadoje tarnaujančiais pasauliečiais. Susitikimas vyko vienoje didžiausių pasaulio bažnyčių – Briuselio Švenčiausiosios Širdies bazilikoje, pradėtoje statyti XX pradžioje minint Belgijos nepriklausomybės 75 metų sukaktį.

Daugiau nei 8 mln. žmonių, virš 70% Belgijos gyventojų, oficialiai yra Katalikų Bažnyčios nariai. Šalyje yra 9 vyskupijos, vyskupų (įskaitant emeritus) yra 22, kunigų  (diecezinių ir vienuolių) – daugiau nei 3,5 tūkst., beveik 600 nuolatinių diakonų, beveik 200 seminaristų, apie 5 tūkst. seserų ir brolių vienuolių.

Pranciškus išklausė kelių sielovadininkų liudijimus ir, atsakydamas jų klausimus, pasiūlė keletą minčių apie Bažnyčios vykdomą evangelizacijos misiją sekuliarioje visuomenėje bei apie džiaugsmą ir gailestingumą, kurie visada turi lydėti Evangelijos skelbimą ir liudijimą.

Mūsų laikais vykstantys pokyčiai ir tikėjimo krizė, kurią išgyvename Vakaruose, mus verčia grįžti prie esminių dalykų, t. y. prie Evangelijos, prie mūsų pašaukimo visiems skelbti Jėzaus pasauliui atneštą Gerąją Naujieną, sakė Pranciškus. Bažnyčios krizė, kaip ir kiekviena krizė, yra laikas, kuris yra mums duotas tam, kad mus sukrėstų, kad verstų kelti klausimus ir skatintų keistis. Kai jaučiamės apleisti ir pasimetę, visada turime savęs klausti, ką Viešpats nori mums tuo pasakyti. Turime klausti, ko iš dabartinės krizės turime pasimokyti. Popiežius sakė, kad yra akivaizdu, kad jau nebesame krikščionys, gerai įsitvirtinę mums palankioje socialinėje aplinkoje, bet tapome mažumos krikščionimis, liudijančiais krikščionimis. Tai suprantant reikia drąsaus bažnytinio atsivertimo, turime imtis pastoracijos permainų, turime keisti įpročius, modelius ir kalbą, kad jie iš tiesų tarnautų evangelizacijai. Visi turime savęs klausti, pakartojo Pranciškus, ką daryti, kad Evangelija pasiektų visuomenę, kuri jos nebeklauso, kuri nusigręžė nuo tikėjimo?

Skelbimą ir liudijimą turi lydėti džiaugsmas, kalbėjo Pranciškus patikslindamas, kad čia kalbama ne apie paprastus kasdienio gyvenimo malonumus, bet apie didį džiaugsmą, kuris lydi ir palaiko gyvenimą tamsiais ar skausmingais momentais, apie džiaugsmo dovaną, kuri ateina iš Dievo. Tai Evangelijos sužadintas širdies džiaugsmas – žinojimas, kad gyvenimo kelyje nesame vieni, kad kančioje ir net nuodėmėje Dievas mūsų nepalieka, bet visada yra šalia, rūpinasi mumis, kad jis neleis mirčiai tarti paskutinio žodžio. Popiežius prašė sielovadininkų: „Tegul jūsų skelbimas, šventimas, tarnavimas ir apaštalavimas spindi jūsų širdies džiaugsmu. Nes džiugūs tikintieji patraukia tuos, kurie yra nutolę nuo Evangelijos.“ Evangelija veda žmogų į džiaugsmą visų pirma dėl to, kad, kas ją priima ir dalijasi ja su kitais, tas atranda, jog Dievas yra gailestingumo Tėvas, kuris mumis rūpinasi, jaudinasi dėl mūsų nuopuolių, visada padeda mums atsikelti ir niekada neatitraukia nuo mūsų savo meilės.

Žiūrėdami į blogio pasaulyje slėpinį, kartais galime manyti, kad toks Dievo santykis su žmogumi yra neteisingas, nes juk, pagal žemiškąjį teisingumą, kas daro bloga, tas turi sumokėti. Tačiau Dievo teisingumas yra pranašesnis: jis neapsiriboja tik reikalavimu, kad tie, kurie padarė ką bloga, atsilygintų už savo klaidas, bet, norėdamas išgydyti jų širdis, jis dovanoja savo gailestingą meilę. Gailestingasis Dievas mus nuteisina, duoda mums naują širdį, naują gyvenimą.

Popiežius savo kalboje paminėjo ir Bažnyčią sužeidusius seksualinio išnaudojimo atvejus. Išnaudojimas sukelia žiaurias kančias ir palieka gilias žaizdas, taip pat pakerta tikėjimą. Mums visiems reikia būti gailestingiems, kad neliktume akmenine širdimi prieš aukų kančias, kad galėtume padėti jiems pajusti artumą ir suteikti visą įmanomą pagalbą. Bažnyčia turi tarnauti visiems, nė vieno nepavergdama, sakė Pranciškus pastebėdamas, kad su seksualiniu smurtu yra artimai susijęs piktnaudžiavimas valdžia, kai naudojantis užimama pozicija manipuliuojama kitais.

Galiausiai Pranciškus paminėjo žymaus belgų dailininko René Magritte’o kūrinį „Tikėjimo aktas“. Jame vaizduojamos uždarytos durys, kuriose išlaužtas didelis plyšys ir pro jį matyti dangus. „Šį paveikslą palieku jums kaip simbolį Bažnyčios, kuri niekada nėra užsidariusi, bet moka žvelgti anapus ir kiekvienam siūlo begalybę. Tai Bažnyčia, kuri evangelizuoja, gyvena Evangelijos džiaugsmu, liudija gailestingumą“, – baigė savo kalbą Pranciškus. (jm / Vatican News)

2024 rugsėjo 28, 13:50