Popiežius: mokykimės iš istorijos, kad išvengtume naujų nelaimių
Belgija yra maža, bet didi šalis, kreipėsi popiežius į karalių, politikus ir Belgijos visuomenės atstovus. Belgija priklauso Vakarams, o kartu yra žemyno centre, tarsi didžiulio organizmo širdis. Jos istorija ir geografinė padėtis lėmė, kad po Antrojo pasaulinio karo pavargusios ir išsekusios Europos tautos, pradėjusios rimtą susitaikinimo, bendradarbiavimo ir integracijos procesą, pasirinko Belgiją kaip pagrindinių Europos institucijų buveinę. Būdama ties germaniškojo ir lotyniškojo pasaulių susilietimo linija, ribodamasi su Prancūzija ir Vokietija, kurios labiausiai įkūnijo nacionalistines priešpriešas, sukėlusias konfliktą, Belgija atrodė kaip ideali vieta, beveik Europos sintezė, nuo kurios galima pradėti jos materialinį, moralinį ir dvasinį atkūrimą.
Galima sakyti, kad Belgija – tai tiltas, skatinantis sutarimą ir padedantis spręsti ginčus. Vieta, kur visi žmonės, su savo kalbomis, tapatybėmis ir įsitikinimais susitinka su kitais, renkasi dialogą ir dalijimąsi. Vieta, kur mokomasi savo tapatybę paversti ne stabu ar kliūtimi, o svetinga erdve, kurioje skatinami mainai ir kartu ieškoma naujos pusiausvyros. Tiltas, skatinantis prekybą, civilizacijų bendravimą ir verčiantis jas megzti dialogą. Taigi tiltas, būtinas taikai kurti ir atitolinti karui. Popiežius pridūrė, kad ypač šiandien toks Belgijos pašaukimas yra kaip niekad aktualus, nes esame labai pavojingai priartėję prie beveik pasaulinio masto karo grėsmės.
Europai reikia Belgijos, kad padėtų atsiminti savo istoriją, žvelgti į tautas ir kultūras, matyti katedras ir universitetus, bet taip pat karus ir norą dominuoti, kartais virtusį kolonializmu ir išnaudojimu. Reikia Belgijos Europai, kad ji eitų taikos ir tautų brolybės keliu. Kai imama nepaisyti sienų ir sutarčių, leidžiama ginklams kurti tvarką nesilaikant galiojančių įstatymų, atveriama Pandoros skrynia ir ima šėlti vėjai, drebinantys namus ir grasinantys juos sugriauti. Iš tiesų santarvė ir taika nėra kartą ir visiems laikams pasiektas laimėjimas, bet užduotis ir nuolatinė misija, kurią reikia puoselėti, atkakliai ir kantriai vykdyti. Istorija, magistra vitae, į kurią pernelyg dažnai nekreipiama dėmesio, iš Belgijos ragina Europą grįžti į teisingą kelią, iš naujo atrasti savo tikrąjį veidą, vėl investuoti į ateitį, atsiverti gyvybei, vilčiai, nugalėti demografinę žiemą ir karo pragarą, kalbėjo Pranciškus.
Katalikų Bažnyčia liudydama tikėjimą į Prisikėlusį Kristų siūlo žmonėms, šeimoms, visuomenėms ir tautoms seną ir vis naują viltį. Savo buvimu ji nori padėti įveikti iššūkius ir išmėginimus ne su nepagrįstu entuziazmu ar niūriu pesimizmu, bet su įsitikinimu, kad Dievo mylimas žmogus yra pašauktas į amžinąją laimę, kad nėra pasmerktas išnykimui ir nebūčiai. Bažnyčia skelbia Gerąją Naujieną, kuri gali pripildyti širdis džiaugsmo, o savo konkrečia karitatyvine veikla stengiasi parodyti, kad ją įkvepia meilė. Tačiau ji gyvena savo epochos kultūros ir mąstysenos konkretybėje ir ne visada sugeba tobulai įgyvendinti Evangelijos žinią. Greta didžiulio dosnumo ir nuostabaus pasiaukojimo, deja, yra ir skausmingų prieštaravimų. Popiežius sakė, kad jis turi galvoje dramatiškus įvykius, susijusius su vaikų išnaudojimu – blogiu, su kuriuo Bažnyčia ryžtingai kovoja, išklausydama ir palydėdama sužeistuosius bei įgyvendindama prevencijos programą visame pasaulyje. Popiežius pridūrė, jog jis kartais girdi sakant, kad iš tiesų nepilnamečių išnaudojimas – tai ne tik Bažnyčios problema, kad panašių nusikaltimų esama ir šeimose, ugdymo aplinkoje, sporte. Net jei ir taip būtų, kiekvienas tegul kalba už save, o Bažnyčios aplinkoje įvykę išnaudojimo atvejai yra Bažnyčios skausmas ir gėda. Dėl jį ji prašo atleidimo, sakė Pranciškus.
Popiežius paminėjo ir liūdną priverstinių įvaikinimų reiškinį šeštojo ir septintojo dešimtmečių Belgijoje. Tose opiose istorijose nusikaltimai susipainiojo su galbūt nuoširdžiu, pagal to meto mąstyseną, tikėjimu, jog tai buvo daroma dėl vaiko ir motinos gero. Popiežius meldė Viešpatį, kad Bažnyčia visada rastų savyje jėgų suprasti, kas dedasi, ir neprisitaikyti prie vyraujančios kultūros.
Pranciškus taip pat meldė, kad tautų vadovai, žvelgdami į Belgiją ir jos istoriją, sugebėtų iš jos pasimokyti ir taip išvengtų nelaimių ir netekčių savo tautoms, kad mokėtų prisiimti atsakomybę už taiką, kad be baimės stengtųsi atitolinti karo pavojų, karo, kuris iš tiesų yra absurdas ir žmonijos gėda, kad bijotų sąžinės, istorijos ir Dievo teismo, kad atvėrę akis ir širdis visada pirmiausia rūpintųsi bendruoju gėriu.
Savo kalbą Belgijos karaliui, vyriausybės nariams, politikams ir pilietinės visuomenės atstovams popiežius užbaigė linkėjimu, kad šios šalies gyventojai drąsiai melstų Šventosios Dvasios dovanų ir jos skatinami visi drauge eitų su viltimi gyvenimo ir istorijos keliu. (jm / Vatican News)
