Popiežius Indonezijoje: turite už auksą vertingesnį lobį – santarvę

Ji yra didžiausia ne vien krašte, bet ir pietryčių Azijos regione.

Galima priminti, kad katedrą ir mečetę, Džakartos centre skiria tik gatvė. 2021 metais jos buvo sujungtos ir požeminiu tuneliu, kuris turi praktinę paskirtį, pavyzdžiui, leidžia katedros lankytojams palikti automobilį didelėje požeminėje mečetės parkavimo aikštelėje. Tačiau tunelio inauguravimo metu buvo pabrėžta ir jo simbolinė vertė. Apie ją kalbėjo ir Šventasis Tėvas, lydimas didžiojo imamo.

Paprastai, pasak popiežiaus, tunelis asocijuojasi su tamsiu perėjimu, kuriame galima pasijusti nejaukiai. Bet katedrą ir mečetę jungiantis tunelis yra puikiai apšviestas. Galima pasakyti, kad ši šviesa simbolizuoja skirtingoms religijoms priklausančių Indonezijos žmonių draugystę, pagarbą kito tapatybei, harmoniją, paramą vienas kitam.   

„Mes, tikintieji, priklausantys skirtingoms religinėms tradicijoms, turime atlikti tam tikrą vaidmenį: padėti visiems eiti tuneliu, nukreipus akis į šviesą. Taip kelio pabaigoje galėsime atpažinti kartu su mumis ėjusiuose brolius, seseris, su kuriais turime dalytis gyvenimu ir palaikyti vieni kitus“, – sakė popiežius, pažymėdamas, kad tai šviesus brolybės ir taikaus sugyvenimo ženklas pasaulyje, kuriame daug konfliktų ir priešiškumo tamsos.

„Džiaugiuosi galėdamas būti čia, didžiausioje Azijos mečetėje, kartu su jumis visais“, – sakė popiežius Pranciškus pagrindiniame tarpreliginio susitikimo erdvėje Istiklalo mečetės komplekse. Jis priminė dar vieną aplinkybę, liudijančią harmoningą religijų sugyvenimą Indonezijoje, – mečetę suprojektavo konkursą laimėjęs architektas Friedrichas Silabanas, kuris buvo krikščionis.

„Tai didžiulė dovana, kurią esate pašaukti puoselėti kiekvieną dieną, kad religinė patirtis taptų broliškos ir taikios visuomenės orientyru, o ne priežastimi užsidaryti ir susipriešinti“, – sakė popiežius, dar kartą paminėdamas ką tik aplankytą Draugystės tunelį. Mečetė ir katedra ne vien stovi viena priešais kitą, bet yra sujungtos viena su kita.

„Drąsinu ir toliau eiti šiuo keliu, kad visi kartu, kiekvienas puoselėdamas savo dvasingumą ir praktikuodamas savo religiją, eitume ieškodami Dievo ir prisidėtume prie atviros, abipuse pagarba ir abipuse meile grindžiamos visuomenės, gebančios izoliuoti kietumą, fundamentalizmą ir ekstremizmą, kurie visada pavojingi ir niekada nepateisinami“, – pridūrė popiežius.

Tarpreliginio susitikimo klausytojams popiežius pasiūlė dvi įžvalgas, kurios gali padėti vienybės ir harmonijos kelyje, dar kartą remdamasis katedrą ir mečetę jungiančio tunelio vaizdiniu.

Pirma – visada žvelgti į gelmę, nes tik ten galima rasti tai, kas vienija nepaisant skirtumų. Ant paviršiaus yra katedros ir mečetės kompleksų erdvės, kurias lanko atitinkamos tikinčiųjų grupės. Tačiau požeminiame perėjime jos abi susitinka. Tai primena svarbų dalyką – apeigos, praktikos ir kiti dalykai yra regimi religijų aspektai, kurie sudaro tradicinį paveldą ir turi būti saugomi bei gerbiami. Bet taip pat yra kažkas „po žeme“, kas bendra visoms religijoms – dievybės paieškos, Aukščiausiojo mūsų širdyse įdiegtas begalybės troškimas, didžiausio džiaugsmo ir už mirtį stipresnio gyvenimo ieškojimas, gaivinantys gyvenimo kelionę ir raginantys išeiti iš savojo „aš“, kad sutiktume Dievą.    

„Žvelgdami į gelmę, suvokdami tai, kas teka mūsų gyvenimo gelmėse, pilnatvės troškimą, glūdintį mūsų širdžių gelmėse, atskleidžiame, kad visi esame broliai, visi esame piligrimai, visi esame pakeliui į Dievą, virš to, kas mus skiria“, – pažymėjo Pranciškus.

Antra – rūpintis ryšiais. Tunelis buvo pastatytas, kad sujungtų dvi skirtingas vietas, kurios liko skirtingos.

Kartais, pasak popiežiaus, galvojame, kad religijų susitikimas – tai siekis bet kokia kaina rasti bendrą kalbą tarp skirtingų doktrinų ir religinių išpažinimų. Bet gali atsitikti taip, kad toks požiūris galiausiai mus suskaldo, nes kiekvienos religinės patirties doktrinos ir dogmos yra skirtingos. Tai, kas mus iš tiesų suartina, yra ryšys tarp mūsų skirtumų, draugystės, dėmesingumo, abipusiškumo ryšių puoselėjimas. Tai santykiai, kuriuose kiekvienas yra atviras kitam, kuriuose įsipareigojame kartu ieškoti tiesos, mokydamiesi iš kito religinės tradicijos,  atsiliepdami į žmogiškuosius ir dvasinius poreikius.

Tai ryšiai, leidžiantys mums kartu dirbti, kartu eiti link kokio nors tikslo, ginant žmogaus orumą, kovojant su skurdu, remiant taiką. Vienybė gimsta iš asmeninių draugystės ryšių, iš abipusės pagarbos, iš abipusio kitų erdvių ir idėjų gynimo. „Visada tai puoselėkite!“, – drąsino popiežius, pabrėždamas, jog tarpreliginė harmonija tarnauja visos žmonijos gėriui. Tai ir bendros deklaracijos turinys, ir įsipareigojimas tuo metu, kai konfliktai ir karai, neretai kurstomi su instrumentalizuotu religingumu, grasina žmonijos ateičiai, o aplinkos krizės kliudo tautų sugyvenimui bei vystymuisi.    

Popiežius dėkojo už Indonezijos religijų ir tradicijų sugyvenimo pavyzdį. Jei tiesa, kad Indonezijoje yra didžiausia aukso kasykla, tai ryžtas, kad skirtingumai nevirstų konfliktu, bet sutartinai ir pagarbiai harmonizuotųsi, yra dar vertingesnis Indonezijos lobis.  

„Nepameskite šios dovanos! Niekada neiššvaistykite šio didžiulio turto, priešingai, puoselėkite jį ir perduokite, ypač jaunesniems. Tegul niekas nepasiduoda fundamentalizmo ir prievartos vilionėms, tegul visus žavi laisvos, broliškos ir taikios visuomenės bei žmonijos svajonė!“, – sakė popiežius, melsdamas Dievo palaiminimo, kad Indonezijos žmonės galėtų eiti pirmuyn, kaip skelbia nacionalinis šūkis, „vieningi įvairovėje“. (RK / Vatican News)