Popiežius Liuksemburge: čia matome taikos pranašumą prieš karą
Pranciškus Cercle Cité kultūros centre, Liuksemburgo centre, kreipėsi į krašto valdžios, įskaitant Didįjį kunigaikštį ir premjerą, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso atstovus. Popiežiaus pažymėjo, jog dėl savo geografinės padėties Liuksemburgas, esantis ten, kur susitinka skirtingų kalbų ir kultūrų erdvės, ne kartą minimas svarbiausiuose Europos istoriniuose įvykiuose. Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje kraštas du kartus išgyveno invaziją, laisvės ir nepriklausomybės netekimą. Po II Pasaulinio karo Liuksemburgas išsiskyrė įsipareigojimu kurti vieningą ir solidarią Europą, kurioje kiekviena šalis, didelė ar maža, turėtų savo vaidmenį ir galėtų už nugaros palikti susiskaldymus, nesutarimus ir karus, sukeltus perdėto nacionalizmo ir žalingų ideologijų.
Šiandien Liuksemburgas, Europos Sąjungos šalis steigėja, yra įvairių Sąjungos institucinių būstinių centras. Tvirta demokratinė šalies struktūra, kurioje puoselėjamas žmogaus orumas ir ginamos jo pagrindinės laisvės, yra būtina sąlyga tokiam svarbiam vaidmeniui viso žemyno kontekste. Pranciškus priminė savo pirmtako šv. Jono Pauliaus II vizitą Liuksemburge 1985 metais ir jo metu ištartą padrąsinimą tapti vis didesnio skaičiaus kraštų civilizacijų kryžkele, mainų ir bendradarbiavimo vieta.
Anot Pranciškaus, pratęsdamas šį palinkėjimą jis dar kartą kviečia kurti solidarius santykius tarp tautų, kad visi galėtų tapti tvarkingo integralaus vystymosi projekto dalyviais ir veikėjais.
Bažnyčios socialinė doktrina nurodo, kokiais bruožais tokia pažanga pasižymi ir kokiais keliais pasiekiama. Popiežius Pranciškus priminė, kad jis pats daug dėmesio skyrė kūrinijos apsaugos ir brolybės temų gilinimui.
„Kad vystymasis būtų iš tiesų autentiškas ir integralus, jis neturi apiplėšinėti ir niokoti mūsų bendrų namų ir palikti tautų ar socialinių grupių paribiuose. Turtas, neturime pamiršti, yra atsakomybė“, – pabrėžė Šventasis Tėvas, prašydamas dėmesio labiausiai nuskriaustoms tautoms ir pagalbos joms pakilti iš skurdo.
Tegul Liuksemburgas, turintis savitą istoriją, savitą geografinę padėtį, kone pusę gyventojų iš kitų Europos ir pasaulio kraštų, parodo, kaip priimti bei integruoti migrantus ir pabėgėlius.
Deja, tenka konstatuoti, kad ir Europos žemyne vėl atsiranda nesutarimų ir nedraugiškumų, kurie, užuot išspręsti abipuse gera valia, derybomis ir diplomatiniu darbu, virsta atviru priešiškumu, kurį pratęsia naikinimas ir mirtis.
„Atrodo, kad žmogaus širdis nemoka puoselėti atminties, todėl periodiškai nuklysta ir vėl leidžiasi į tragiškus karo kelius. Kad išgydytume šią pavojingą sklerozę, sunkiai susargdinančią tautas ir galinčią jas įvelti į įvykius, kurių žmogiška kaina milžiniška, kurie atnaujina beprasmiškas žudynes, reikia žvelgti aukštyn, reikia, kad kasdienį tautų ir joms vadovaujančiųjų gyvenimą gaivintų kilnios ir gilios dvasinės vertybės, užkertančios kelią proto netekimui ir neatsakingam grįžimui prie tų pačių praeities klaidų, kurias dar labiau apsunkina šiandien žmonių turima didesnė techninė galia“, – kalbėjo popiežius. O jis, kaip apaštalo Petro įpėdinis ir visos Bažnyčios, žmogiškumo žinovės, vardu yra siunčiamas liudyti apie tą gyvybinę limfą, nuolatinę asmeninio ir socialinio atsinaujinimo jėgą – Evangeliją.
Tik Jėzaus Kristaus Evangelija iš tiesų keičia žmogaus sielos gelmes, suteikdama jam sugebėjimą daryti gera ir pačiose sunkiausiose situacijose užgesinti neapykantos židinius, sutaikyti susipriešinusius.
Tegul visi, kiekvienas vyras ir kiekviena moteris, būdami visiškai laisvi, pažįsta Jėzaus, savo Asmenyje sutaikiusio Dievą ir žmogų, žinančio, kas yra žmogaus širdyje ir galinčio išgydyti jos žaizdas, Evangeliją.
Liuksemburgas, pasak Pranciškaus, gali visiems parodyti taikos pranašumus prieš karo siaubą, migrantų integracijos ir rėmimo pranašumus prieš jų segregaciją, tautų bendradarbiavimo naudą prieš nelemtas aklinų nuostatų ir savanaudiško, trumparegiško ar net smurtinio savo interesų siekimo pasekmes.
Iš tiesų reikia, kad esantys valdžios pozicijose įsipareigotų kantrioms ir sąžiningoms deryboms, siekdami išspręsti kontrastus ir būdami pasirengę ieškoti garbingų kompromisų, nieko nesugriaunančių, bet padedančių kurti saugumą ir taiką visiems.
„Kad tarnaučiau“ – tai jo kelionės Liuksemburge šūkis, priminė Pranciškus. Šis šūkis išreiškia Kristaus, tapusio tarnu, į pasaulį siunčiamos Bažnyčios misiją.
„Tad leiskite priminti, kad tarnavimas yra aukščiausias kilmingumo titulas, pagrindinė užduotis, stilius, kurį reikia prisiimti kiekvieną dieną. Tegul gerasis Viešpats suteikia jums malonę tai visada daryti džiaugsminga ir dosnia dvasia“, – sakė popiežius, kalbą užbaigęs Dievo Motinos užtarimo Liuksemburgui ir pasauliui bei Dievo palaiminimo maldavimu. (RK / Vatican News)
