Popiežius Papua Naujojoje Gvinėjoje: žmogui reikia ne tik gėrybių, bet ir didelės vilties
„Jūsų tėvynėje, šimtus salų turinčiame archipelage, kalbama daugiau nei aštuoniais šimtais kalbų, tiek pat, kiek yra etninių grupių: tai rodo rodo kultūrinį turtingumą. Ir prisipažinsiu, kad tai mane labai žavi, taip pat ir dvasiniu lygmeniu, nes įsivaizduoju, kad ši didžiulė įvairovė yra iššūkis Šventajai Dvasiai, kuri kuria skirtumų harmoniją“, – sakė Pranciškus.
Papua Naujoje Gvinėjoje taip pat labai gausu gamtos, žemės ir vandens turtų. Tai yra gėrybės, kurias Dievas duoda visiems, priminė Bažnyčios socialinės doktrinos principą popiežius. Kad būtų galima pasinaudoti šiais turtais, gali prireikti tarptautinių bendrovių kompetencijų, tačiau, kad būtų pagerintos gyvenimo sąlygos, visada reikia paisyti teisingo uždarbio paskirstymo ir vietos žmonių poreikių.
Gamtos ir kultūros turtai taip pat yra atsakomybė, kuri įpareigoja valdančiuosius ir piliečius vertinti ir naudoti šiuos turtus tokiu būdu, kad tvariai augtų visų gerovė, įskaitant abipusiai pagarbų ir visoms pusėms naudingą tarptautinį bendradarbiavimą.
Būtina ilgalaikių rezultatų sąlyga yra institucijų stabilumas, kurį palengvina susitarimas dėl tam tikrų esminių dalykų tarp visuomenėje egzistuojančių skirtingų sampratų ir jausmų. Reikia visų nusiteikimo bendradarbiauti, nors ir esant skirtingų požiūrių.
„Ypač linkiu, kad baigtųsi tarpgentinė prievarta, kuri, deja, nusineša daugybę aukų, neleidžia gyventi taikoje ir trukdo vystymuisi. Todėl, kreipdamasis į visų atsakomybės jausmą, raginu sustabdyti smurto spiralę, o vietoje to ryžtingai žengti keliu, vedančiu į vaisingą bendradarbiavimą visų šalies žmonių labui“, – ragino Pranciškus, užsimindamas apie, deja, gana dažnus pranešimus apie žmonių žūtis susirėmimuose tarp genčių, įtrauktų į nesibaigiantį keršto ratą.
Popiežius Pranciškus pridūrė, jog minėta atsakomybės, taikos ir bendradarbiavimo nuostata leis spręsti Bugenvilio salos klausimą nekurstant senų įtampų. Šioje vienoje iš didžiausių Saliamono salyno salų, kaip byloja kronikos faktai, jau keletą dešimtmečių gyvuoja separatistinis judėjimas, gimęs kaip pasipriešinimo gamtos resursų išnaudojimui sąjūdis. Tuo metu Bugenvilyje veikė viena iš didžiausių vario kasyklų pasaulyje. Po įvairių susirėmimų buvo pasirašyti taikos susitarimai, tačiau autonominio regiono statuso turinčios salos valdžia, plačiai remiama vietos gyventojų, neslepia ketinimo per keletą ateinančių metų paskelbti nepriklausomybę.
Tęsdamas savo mintis, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog santarvė visuomenėje ir kiekvieno ryžtas kažką paaukoti dėl visų gėrio leis atsiliepti į įvairius iššūkius ir poreikius: pagerinti infrastruktūras, sveikatos ir švietimo paslaugas, oraus darbo sąlygas.
Kita vertus, kad gyventų gerai, jaustų gyvenimo skonį ir nestokotų drąsos imtis plačių sumanymų, žmogiškai būtybei reikia ne vien būtiniausių dalykų, bet ir didelės vilties širdyje.
Materialinių gėrybių gausa be šio sielos kvėpavimo neužtikrina gyvybingos ir ramios, darbščios ir džiaugsmingos visuomenės gyvenimo, priešingai, uždaro ją savyje. Širdies sausroje pametama orientacija, pamirštama teisinga vertybių skalė, sustingstama. Tai matome kai kuriose turtingose visuomenėse, kurios prarado ateities viltį ir nebemato priežasčių perduoti gyvenimą ir tikėjimą ateities kartoms.
Todėl būtina dvasia atsigręžti į didesnę tikrovę, kad žmogaus elgesį palaikytų vidinė stiprybė, sauganti nuo sugedimo ir nuo sugebėjimo matyti savo darbo prasmę ir jį gerai atlikti praradimo. Jo vizito Papua Naujoje Gvinėjoje šūkis, priminė popiežius, yra sudarytas iš vieno žodžio – „Melskis“. Tauta, kuri meldžiasi, gaus stiprybės, vilties ir vidinės laisvės iš aukštybių.
„Visiems, kurie išpažįsta esą krikščionys, daugumai jūsų tautos, karštai linkiu, kad tikėjimas niekada netaptų tik apeigų ir įsakymų laikymusi, bet susidėtų iš meilės Jėzui Kristui ir sekimo juo“, – linkėjo popiežius, pasak kurio, toks tikėjimas iš tiesų bus įkvepiantis, nušviečiantis žmogaus ir visos bendruomenės gyvenimo kelią.
Kreipimosi į Papua Naujosios Gvinėjos valdžios, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso narius pabaigoje popiežius dėkojo už katalikų bendruomenių daromus artimo meilės darbus, linkėdamas, kad jie iš tiesų tarnautų visiems, bendradarbiauti su valstybės institucijomis, kitomis krikščionių bendruomenėmis ir kitomis religijomis, su visais geros valios žmonėmis. Popiežius paminėjo palaimintųjų kankinių Petro ToRoto ir kun. Giovanni Mazzucconi liudijimus, meldė Arkangelo Mykolo, Papua Naujosios Gvinėjos globėjo, užtarimo ir apsaugos. Kristaus Evangelija, pridūrė popiežius, nėra susieta su jokia žemiška galia, ji skirta visoms tautoms, kad jose augtų Dievo karalystė, teisingumo, meilės ir taikos karalystė.
„Tegul ši karalystė būna priimta šiame krašte, kad visos Papua Naujosios Gvinėjos tautos, su savo tradicijų įvairove, gyventų harmoningai ir būtų brolybės ženklas pasaulyje“, – reziumavo popiežius. (RK / Vatican News)
