Popiežius studentams: norite laisvės? Ieškokite tiesos!
Šeštadienio pavakare popiežius Pranciškus apsilankė Louvain-la-Neuve mieste, kuriame susitiko su prancūziškojo Liuveno katalikų universiteto studentija, prieš tai pasisveikinęs su miestelio, universiteto ir Bažnyčios Belgijoje vadovais, palikęs įrašą Svečių knygoje. Penktadienio pavakare, galima priminti, popiežius aplankė flamandiškąjį Liuveno katalikų universitetą. Susitikimas Louvain-la-Neuve susidėjo iš dviejų dalių: vienoje universiteto salėje Pranciškus bendravo su penkiasdešimčia studentų ir jaunų mokslininkų, keturi iš jų pasidalijo savo mintimis ir klausimais. Antroji susitikimo su studentais dalis įvyko lauke, kur jų galėjo susirinkti daug daugiau. Šventasis Tėvas jaunuolius pasveikino pravažiuodamas automobiliu tarp eilių.
Pirmoje susitiko dalyje popiežius, atsakydamas į vieno jaunuolio liudijimą apie nerimą dėl ateities, popiežius sakė: „Matome, koks žiaurus ir arogantiškas yra blogis, naikinantis aplinką ir tautas. Atrodo, kad jam nėra stabdžių. Karas yra jo brutaliausia išraiška, kaip ir korupcija bei šiuolaikinės vergovės formos. Kartais šie blogiai užteršia pačią religiją, kuri tampa dominavimo priemone. Tačiau tai yra šventvagystė. Žmonių vienybė su Dievu, kuris yra gelbstinti Meilė, tampa vergija. Net tėvo vardas, kuris kalbantis apie globą, tampa užgniaužimo išraiška. Dievas yra Tėvas, o ne savininkas. Jis yra Sūnus ir Brolis, o ne diktatorius. Jis yra meilės, o ne dominavimo Dvasia.“
Tačiau, pridūrė popiežius, krikščionys žino, kad blogis netaria paskutinio žodžio, kad jo dienos suskaičiuotos. Tai dar labiau sustiprina jų atsakomybę išsaugoti viltį.
Kalbėdamas apie santykį tarp krikščionybės ir ekologijos, paminėtą kito jaunuolio, arba tikėjimo žvilgsnį į visos žmonijos bendrus namus, Pranciškus jį apibūdino trimis žodžiais: dėkingumas, misija ir ištikimybė.
Esame dėkingi už savo bendrus namus, kuriuos gavome dovanai. Turime ne savivaliauti, o elgtis kaip svečiai ir piligrimai. Tai mūsų misija – saugoti žemės grožį ir ją įdirbti tokiu būdu, kad jos vaisiais galėtų pasinaudoti visi, taip pat ateities kartos. Tačiau joks vystymosi planas nepavyks, jei toliau siautės prievarta ir arogancija. Tai mus kreipia pažvelgti į problemos šaknį – kas yra žmogaus širdyje? Ten slypi galingųjų abejingumas mūsų aplinkos griovimui, nes pasipelnyti yra svarbiau. Ir kol taip bus, tol kiekvienas perspėjimas bus nutildytas arba išgirstas tiek, kiek parankus rinkai. Kol pastaroji pirmoje vietoje, tol su mūsų namais bus elgiamasi neteisingai. „O juk dovanos grožis prašosi mūsų atsakomybės: esame svečiai, o ne despotai. Mieli studentai, galvokite apie kultūrą ne vien kaip apie idėjų, bet ir pasaulio puoselėjimą“, – sakė Pranciškus. Tai siejasi su ištikimybe arba nuoseklumu: turime siekti visų integralaus vystymosi, visuose lygmenyse – fiziniame, moraliniame, kultūriniame, sociopolitiniame. Tai reiškia priešintis priespaudai, atmetimui, piktnaudžiavimui. Bažnyčioje tai galima pavadinti ir šventėjimo keliu – kiekvienas jos narys turi nuolatos atsiversti, kad jo gyvenimas atitiktų tiesą ir teisingumą, ir tuo pat metu būtų laimingas. Pasirinkimas yra tarp manipuliavimo ir kultivavimo tiek išoriniame, tiek vidiniame pasaulyje.
Tęsdamas savo mintis, popiežius Pranciškus kalbėjo apie moterų vaidmenį, jo klausytojams, jam pačiam ir jo pirmtakams svarbią temą, kurią komplikuoja patirta prievartą, neteisingumas ir ideologinės nuostatos. Reikia atrasti atsispyrimo tašką – kas yra moteris ir kas yra Bažnyčia? Bažnyčia yra Dievo tauta, o ne tarptautinė įmonė. Dievo tautoje moteris yra dukra, sesuo, motina, panašiai, kaip kitas yra sūnus, brolis, tėvas. Šie vardai yra santykiai, kurie išreiškia mūsų panašumą į Dievą. Ne atskirai, bet kartu – vyras ir moteris. Moterys ir vyrai yra asmenys, ne individai. Nuo pradžių yra pašaukti mylėti ir būti mylimi. Šis pašaukimas tuo pa metu yra misija visuomenėje ir Bažnyčioje.
Anot Pranciškaus, tai, kas būdinga moterims, kas yra moteriška, nėra įtvirtinta bendru sutarimu ar ideologijų. O žmogaus orumą užtikrina pirminis įstatymas, užrašytas ne popieriuje, o pačiame kūne. Orumas yra neįkainojama gėrybė, pirminė savybė, kurios joks žmogiškas įstatymas negali nei suteikti, nei atimti. Remdamasi šiuo visiems bendru orumu krikščioniškoji kultūra vis iš naujo skirtinguose kontekstuose plėtoja vyro ir moters pašaukimą bei misiją, jų abipusį buvimą vienas kitam, bendrystėje. Ne vienas prieš kitą, su nesuderinamais reikalavimais, bet vienas kitam.
Moteris yra išganomojo įvykio centre. Per Marijos „taip“ į pasaulį ateina pats Dievas. Moteris yra vaisingas priėmimas, rūpestis, gyvybingas atsidavimas, tai galime pamatyti visose srityse, darbe, visuomenėje, Bažnyčioje, šeimoje. Bažnyčia yra moteris.
Popiežius pasidalijo mintimis ir apie studijas. Jis linkėjo, kad jos būtų ne vien tam tikros disciplinos metodo išmokimas, bet ir savęs pažinimas bei mokymasis būti bendruomenės dalimi. Kad studijos turėtų gerą tikslą. Kartais studijos ir viskas gyvenimas pradeda tarnauti tik darbui, mums patiems tampant „preke“, kai turėtume dirbti tam, kad gyventume. Tegul studijos, įgyta kompetencija ir autoritetas tarnauja kitiems ir visų gėriui.
Savo pastabas Pranciškus baigė linkėjimu pajusti, kad yra didesnė tikrovė, kuri mus apšviečia ir pranoksta – tiesa. Be tiesos mūsų gyvenimas praranda prasmę. Studijos įgauna prasmę, kai ieško tiesos, o jos ieškodami suprantame, kad mes buvome sukurti tam, kad ją rastume. Tiesa leidžia save surasti: ji yra svetinga, dosni, norinti padėti. (RK / Vatican News)
