Popiežius: žmonių sumanymai stulbina ir žavi, bet visko pradžioje yra meilė

Kaip skelbė popiežiaus vizito organizatoriai, tarp Mišių dalyvių tūkstantis specialių vietų buvo skirta seneliams, o dar 250 – asmenims, kurie gali judėti tik su vežimėliais. Apie pustrečio tūkstančio vietų buvo skirta vaikams ir jaunuoliams. Dar trys tūkstančiai vietų – kraštų, kuriuos aprėpia Azijos katalikų vyskupų konferencija (FABC), katalikams. Kartu su popiežiumi koncelebravo per 280 kunigų ir 50 vyskupų, tarp kurių – ne vienas kardinolas. Likusios vietos buvo paskirstytos registracijos internete būdu.

„Pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo“ (1 Kor 8,1) – popiežius Pranciškus komentavo šiuos apaštalo Pauliaus laiško žodžius Korinto bendruomenei. Pasak Šventojo Tėvo, tą galima būtų pasakyti ir apie Singapūro miestą, garsėjantį savo architektūra, įskaitant nacionalinio stadiono kompleksą.

„Šių įspūdingų statinių, kaip ir bet kurio kito teigiamą pėdsaką pasaulyje palikusio sumanymo, ištakos yra ne pinigai, kaip mano daugelis žmonių, ne technologijos ir net ne inžinerija“, – sakė Pranciškus. Anot jo, tai reikalingos ir naudingos priemonės, bet už jų yra „meilė, kuri ugdo“, kuri „stato“.

Galbūt kai kas pagalvos, kad tai naivus teiginys, bet jei jį apmąstysime, paaiškės, kad taip nėra. Iš tiesų nėra gero darbo, už kurio nestovi moterys ar vyrai, kurie galbūt yra puikūs, stiprūs, turtingi, kūrybingi, bet vis dėlto trapūs asmenys. Tokie, kaip mes, kuriems be meilės nėra gyvybės, nėra postūmio, nėra priežasties veikti, nėra jėgų kurti.

„Brangūs broliai ir seserys, jei šiame pasaulyje yra ir išlieka kas nors gera, tai tik todėl, kad veikiant begalei įvairių aplinkybių meilė nugalėjo neapykantą, solidarumas – abejingumą, dosnumas – savanaudiškumą“, – sakė popiežius, pasak kurio, be šių dalykų nebūtų iškilęs ir toks didmiestis kaip Singapūras.

Už kiekvieno didelio darbo yra daugybė meilės istorijų, kurias turime atskleisti: į vieną bendruomenę susivieniję vyrai ir moterys, piliečiai, atsidavę savo šaliai, motinos ir tėvai, besirūpinantys savo šeimomis, įvairių profesijų specialistai ir darbininkai, sąžiningai atliekantys savo darbą. Mums pravartu žinoti šias istorijas, kad prisimintume, kad niekas, kas tveria, negimė ir neauga be meilės.

Kartais tai galime pamiršti dėl mūsų sumanymų didingumo ir įspūdingumo, apsigauti, kad galime vien mes patys būti savo gerovės ir laimės kūrėjai. Bet gyvenimas vis sugrąžina mus į tą patį tašką: be meilės esame niekas. Tikėjimas patvirtina ir apšviečia šį tikrumą, nes jis mums sako, kad mūsų gebėjimo mylėti ir būti mylimiems šaknis yra pats Dievas, kuris tėviška širdimi mūsų troško ir visiškai neatlygintinai mums suteikė gyvenimą, lygiai taip pat neatlygintinai mus atpirko ir išlaisvino iš nuodėmės bei mirties savo Viengimio Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu. Iš jo kyla ir jame išsipildo visa, kas esame ir kuo galime tapti.

Mūsų meilėje atsispindi Dievo meilė, kuri, kaip priminė šv. Jonas Paulius II savo vizito Singapūre metu, gerbia visus, nepriklausomai nuo įsitikinimų ar kilmės. Tai svarbus akcentas, kad, be nuostabos, kurią jaučiame žmogaus sukurtų kūrinių akivaizdoje, atsimintume, kad yra dar didesnis stebuklas, kuriuo reikia dar labiau stebėtis – tai visi broliai ir seserys, kuriuos kasdien sutinkame savo kelyje.

„Gražiausias pastatas, brangiausias lobis, pelningiausia investicija Dievo akyse esame mes: mylimi to paties Tėvo vaikai (žr. Lk 6, 36), savo ruožtu pašaukti skleisti meilę“, – sakė Pranciškus. Ši meilė turi įvairius pavidalus – nuo rūpinimosi vargšais iki laiminimo to, kuris mus keikia.

Tai matome, pasak popiežiaus, daugybės šventųjų gyvenimuose: vyrų ir moterų, kurie buvo nugalėti Dievo gailestingumo ir patys tapo jo atspindžiu, aidu, gyvu paveikslu, pradedant nuo Marijos, į kurią kreipiamės kaip į Motiną, esančią visada su mumis.

Singapūro krikščionybės istorijai, priminė popiežius, yra brangus jėzuito misionieriaus šv. Pranciškas Ksavero palikimas, kuris čia ne kartą lankėsi savųjų kelionių metu. Paskutinį kartą 1552 liepos 21, keletą mėnesių prieš mirtį. Viename gražiame laiške šv. Ignacui šv. Pranciškus Ksaveras rašė, kad norėtų savo laiko universitetuose „šūkauti šen bei ten kaip pamišėlis, kad sukrėstų tuos, kurie turi daugiau žinių nei meilės“, kad šie savo širdyje paklaustų: „Viešpatie, ką nori, kad padaryčiau?“

Klauskime, kaip šv. Pranciškus Ksaveras ir Marija prieš jį – „Viešpatie, štai aš, ką nori kad padaryčiau?“ – ne vien šiomis dienomis, bet nuolatos, kad išgirstume ir atsilieptume į meilės ir teisingumo kvietimus, kurie ir šiandien ateina iš begalinės Dievo meilės, Eucharistinėje aukoje kartu su dešimtimis tūkstančių dalyvių Singapūro nacionaliniame stadione meldė Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)